XX a. tikėjimo liudytojai

Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių - tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. [...] vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, - būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą.
Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas apie pasirengimą 2000 m. jubiliejui „Tertio millennio adveniente“, 37

Švęsdama 2000-ųjų krikščionybės metų jubiliejų, Bažnyčia ypatingai pagerbė savo brolius ir seseris, kurie paskutiniame šimtmetyje tikėjimą paliudijo gyvybės kaina. Jie įtraukti į sąrašą, apėmusį daugiau kaip 12 000 asmenų iš viso pasaulio. Šiuo veiksmu nebuvo paskelbti nauji palaimintieji ir šventieji. Ant trečio tūkstantmečio slenksčio Bažnyčia pašlovino Dievą, kurio malonė visokių išbandymų metu suteikė Juo pasitikintiems jėgų likti ištikimais iki galo. Deramai pagerbdama iškalbingus tikėjimo liudytojus visame pasaulyje iš dar visai neseno laikotarpio, Bažnyčia iš naujo prisiminė savo pašaukimą būti ištikima Evangelijai šiandien. Ta ištikimybė skatina siekti ir vienybės, todėl 2000 m. gegužės 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, popiežius vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriose prisiminti įvairių konfesijų krikščionys – praeito šimtmečio tikėjimo kankiniai.

Katalikų Bažnyčios XX a. tikėjimo liudytojų sąraše yra 11 žmonių iš Vilkaviškio vyskupijos: 8 dvasininkai ir 3 pasauliečiai.

Kun. Vaclovas Balsys, kun. Justinas Dabrila ir kun. Jonas Petrika buvo žiauriai nukankinti besitraukiančių sovietinių karių.

Kun. Jonas Damijonaitis, kun. Paulius Grablikas ir prel. Juozas Laukaitis kentėjo ir mirė sovietiniuose lageriuose.

Kun. Juozas Zdebskis buvo KGB persekiotas ir žuvo autoavarijoje neaiškiomis aplinkybėmis.

Kun. Juozapas Montvila ir Antanas Šapalas herojiškai paliudijo artimo meilę.

Danutė Burbaitė ir Elena Klimaitytė žuvo, gindamos skaistybę.

Kun. Vaclovas BALSYS (1905–1941)

Kilęs iš Stoškų kaimo, esančio Žvirgždaičių valsčiuje, dabartiniame Šakių rajone. VDU įsigijo teologijos licenciato laipsnį. Kunigu įšventintas 1928 m. Nuo 1936 m. klebonavo Lankeliškių parapijoje, Vilkaviškio rajone.

Nuoširdžiai bendravo su paprastais kaimo žmonėmis ir juos būrė aktyviai veiklai. Vyresnioji karta prisimena kunigo pamokančius žodžius, skambias dainas, režisuotus spektaklius, organizuotas gegužines, bažnytinių organizacijų veiklą. Išlikęs jo rūpesčiu pastatytas paminklas pavasarininkams.

1941 m. birželio 22 d. enkavėdistai kleboną Vaclovą Balsį ir pas jį viešėjusius kunigus Joną Petriką bei Justiną Dabrilą apkaltino nebūta kalte – kad jie nupjovę ryšio laidus. Prievarta susodinę į mašiną, juos nuvežė į maždaug už dešimties kilometrų esantį Budavonės miškelį, kur įvykdė žiaurią egzekuciją, liudytojų teigimu, trukusią visą dieną.

Parapijos žmonės išniekintus kunigų kūnus parsivežė ir pašarvojo Lankeliškiuose. Šios parapijos klebonas Vaclovas Balsys buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje. Karo metu bažnyčią sugriovus, palaikai perkelti į Kudirkos Naumiesčio kapines, tačiau simbolinį kapą Lankeliškiuose žmonės prižiūri ir dabar.

  Kun. Vaclovas Balsys
   
««« į viršų
   
Danutė BURBAITĖ (1950–1970)

Kilusi iš Burbų kaimo, Lazdijų rajono. Augo darnioje, katalikiškoje šeimoje, kartu su dviem broliais ir trim seserimis. Baigusi Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą. Mėgo darbą, tvarką, paprastumą ir kuklumą. Draugių buvo gerbiama už gerumą, jautrumą, giedrią nuotaiką.

1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, kartu su drauge iš gimtojo kaimo autobusu vyko į tėviškę. Arčiau namų važiavo pakeleivinga mašina, sunkvežimio kėbule. Vairuotojui pasukus į miško keliuką ir nekreipiant dėmesio į prašymus sustoti, Danutė – o paskui ir jos draugė – iššoko iš važiuojančios mašinos. Sunkiai susižeidusi, po kelių valandų Danutė mirė Lazdijų ligoninėje. Palaidota Kapčiamiesčio kapinėse.

  Danutė Burbaitė
   
««« į viršų
   
Kun. Justinas DABRILA (1905–1941)

Gimė Našiškių kaime, Vilkaviškio rajone. Mokėsi Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, Lietuvos Universiteto Teologijos – filosofijos Fakultete. Kunigu įšventintas 1928 m. Studijas tęsė pas jėzuitus: iš pradžių Valkenburge, Olandijoje, o vėliau šv. Grigaliaus Universitete Romoje, kur įsigijo filosofijos daktaro laipsnį.

Nuo 1935 m. rudens buvo Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, o nuo 1936 m. pradžios profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje ir kiek vėliau tapo jos dvasios tėvu.

1935 m. prie Katalikų Veikimo Centro įsteigė pedagoginį kino teatrą, parengė daug nejudamųjų filmų su atitinkamomis paskaitomis. Bendradarbiavo „Tiesos kelyje“, „XX Amžiuje“. 1936 m. išspausdino dainų rinkinį „Vai lėkite, dainos“.

1941 m. Budavonės miške, Vilkaviškio rajone, besitraukiančių sovietinių karių nukankintas kartu su kunigais Vaclovu Balsiu ir Jonu Petrika.

Kun. Justinas Dabrila palaidotas gimtosios Alksnėnų parapijos kapinėse.

  Kun. Justinas Dabrila
   
««« į viršų
   
Kun. Jonas DAMIJONAITIS (1901–1951)

Gimė Katilių kaime, Šakių rajone. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. Baigęs Vilkaviškio seminariją, 1929 m. įšventintas kunigu. 1950 m. buvo suimtas: tarp kitų dalykų, apkaltintas ir ryšiais su partizanais. Alkis ir šaltis kalėjime greitai pakirto jo sveikatą, nes jau keletą metų teturėjo vieną inkstą. Mirė 1951 m. Solikomske, Rusijoje.

  Kun. Jonas Damijonaitis
   
««« į viršų
   
Kun. Paulius GRABLIKAS (1908–1941)

Kilęs iš Krosnos parapijos, Lazdijų rajono. Kunigu įšventintas 1930 m. Darbavosi Liškiavoje, Lukšiuose. Buvo silpnos sveikatos, sirgo chronišku bronchitu. Žmonių atmintyje išliko jo didelis sielovadinis uolumas. Suimtas pirmosios sovietinės okupacijos metu, kankintas Varėnos saugume, o po to ištremtas į Vorkutą, Rusijoje, darbams kasykloje, kur ir mirė 1941 m.

  Kun. Paulius Grablikas
   
««« į viršų
   
Elena KLIMAITYTĖ (1918–1944)

Užaugo Bizierių kaime, Šakių rajone, darbščių, pamaldžių, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kartu su dviem seserimis ir broliu. Darbavosi tėvų ūkyje, giedojo Plokščių parapijos chore, priklausė kaimo jaunimo sąjungai „Pavasaris“. Buvo nuoširdi ir linksmo būdo.

1944 m. lapkričio 17 d. vėlyvą popietę į Klimaičių namus atėjo du neblaivūs kariškiai ir pradėjo siautėti. Besiginančią Eleną kareivis sužalojo šautuvo buožės smūgiu į galvą, o po to ją nušovė. Taip pat buvo nušauti ir pagalbos besišaukiantys Elenos tėvai. Visi trys palaidoti Plokščių kapinėse.

  Elena Klimaitytė
   
««« į viršų
   
Prel. Juozas LAUKAITIS (1873–1952)

Gimė Giniūnų kaime, Prienų parapijoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje, kur įsijungė į lietuvių klierikų veiklą, platino lietuviškas knygas ir laikraščius. 1897 m. įgijo teologijos magistro laipsnį Petrapilio dvasinėje akademijoje ir įšventintas kunigu. Iki vysk. Antano Baranausko mirties 1902 m. ėjo jo kapeliono pareigas. Vėliau profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje. Čia dėstė gamtos mokslus, homiletiką, lietuvių kalbą ir literatūrą. Uoliai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Bendradarbiavo 1906 m. Seinuose įsteigiant „Šaltinį“ ir buvo pirmuoju jo redaktoriumi. 1908 m. įkūrė kunigams skirtą „Vadovą“, kad šie turėtų daugiau medžiagos lietuviškiems pamokslams. Buvo vienas iš šv. Kazimiero draugijos knygoms leisti steigėjų.

1910 m. iškeltas klebonu į Leipalingį. 1912 m. buvo išrinktas IV valstybinės dūmos atstovu iš Suvalkų gubernijos, rinkimuose nukonkuravęs dr. Joną Basanavičių. Karo metu Petrapily rūpinosi karo pabėgėlių šalpa. Vėliau dalyvavo politiniame gyvenime: buvo III Lietuvių tautos tarybos bei Lietuvos laikinojo valdymo komiteto nariu.

Iki 1930 m. ėjo Seinų, o po to – Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerio ir oficiolo pareigas. Nuo 1930 m. klebonavo Seirijuose. 1936 m. tapo Seimo nariu: stengėsi tuometinį režimą sutaikyti su katalikais.

Prel. Juozas Laukaitis daug nusipelnė lietuvių liturginei terminijai. Vertė giesmes, litanijas, maldas. Prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos kūrimo. Rašė „Šaltinyje“, „Vadove“, „Tiesos Kely“, „Gimtojoje Kalboje“, „Draugijoje“, „Vilniaus Žiniose“.

Būdamas altaristu Seirijuose, 1947 m. apkaltintas, kad lankė ligonį nepranešęs valdžiai, ir areštuotas. Nubaustas 15 metų laisvės atėmimo. Mirė 1952 m. Vladimiro kalėjime, Rusijoje.

  Prel. Juozas Laukaitis
   
««« į viršų
   
Kun. Juozapas MONTVILA (1885–1912)

Gimė Gudeliuose, Marijampolės parapijoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų seminarijoje. 1908 m. įšventintas kunigu ir paskirtas į Lipsko parapiją Augustavo dekanate. Už slaptą patarnavimą unitams caro valdžios buvo nubaustas: jam atimta teisė užimti kokias nors pareigas pastoracijoje. Dirbo Seinuose prie katalikiškų laikraščių, rašė pamokslus „Vadovui“, piešė papuošimus kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Matydamas, kad Lietuvoje negreitai galės eiti kunigo pareigas, išsirengė į JAV. Per Atlantą išplaukė „Titaniku“, kuris nuskendo, susidūręs su ledkalniu. Kunigas Juozapas Montvila ir dar du kunigai savo vietas gelbėjimosi valtyse užleido kitiems, klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius, kol žuvo Atlanto gelmėse. Ši nelaimė nusinešė pusantro tūkstančio žmonių gyvybes.

  Kun. Juozapas Montvila
   
««« į viršų
   
Kun. Jonas PETRIKA (1885–1941)

Gimė Būblelių kaime, Šakių rajone. Kunigu įšventintas 1908 m. Ilgą laiką kapelionavo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Šių pareigų neteko 1940 m., atėjus bolševikams. Paskirtas vikaru į Lankeliškius, kur po metų sovietinių karių buvo suimtas ir nukankintas Budavonės miške kartu su parapijos klebonu Vaclovu Balsiu ir Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoju bei dvasios tėvu kunigu Justinu Dabrila.

  Kun. Jonas Petrika
   
««« į viršų
   
Antanas ŠAPALAS (1911–1945)

Antanas Šapalas buvo vienas iš prof. Stasio Šalkauskio įkvėpto Gyvosios dvasios sąjūdžio pradininkų, pasižymėjęs dideliu idealizmu.

Kilęs iš Prienų valsčiaus. Baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Buvo nuolatinis „Atetities“, „Ateities Sindulių“, „XX Amžiaus“, „ Studentų Dienų“ bendradarbis.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, slaptesniam veikimui perorganizavo visą Moksleivių ateitininkų sąjungą. Memorandumu protestavo okupacinei valdžiai prieš moksleivių religinį persekiojimą. 1941 m. buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto organizatorių. Paruošė moksleivius 1941 m. birželio 23 d. sukilimui. Dirbo Lietuvių Fronto spaudos ir informacijos skyriuje, bendradarbiavo slaptai spausdinamame leidinyje „Į Laisvę“, buvo „Kęstučio“ kovos dalinių ryšininku Prienų apylinkėje. 1943 m. pirmininkavo pogrindyje veikiančiai Studentų ateitininkų sąjungai.

1944 m. vokiečių gestapo suimtas ir žiauriai tardytas Kauno bei Tilžės kalėjimuose. Tardymų išvargintas, teikdavo pirmąją pagalbą kitiems sužalotiems kaliniams. Išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Neturėjo teisės rašyti ar gauti laiškus. Dalinosi maistu su kitais nelaimės draugais. Paskirtas į mirtininkų kamerą. Iš jos išsilaisvino, evakuojant konclagerį. Slaugydamas sergančius dėmėtąją šiltine, pats ja užsikrėtė ir mirė. Palaidotas Pucke, Lenkijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo palaikai perlaidoti Prienų kapinėse.

  Antanas Šapalas
   
««« į viršų
   
Kun. Juozas ZDEBSKIS (1929–1986)

Gimė Naujienos kaime, Krosnos (dabar Mindaugų) parapijoje. Mokėsi Naujienos ir Krosnos pradžios mokyklose, Kalvarijos gimnazijoje. 1948 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1952 m. vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventintas kunigu. Dirbo Šiluvoje, Raseiniuose, Šiupyliuose, Vilijampolės ir Įgulos parapijose Kaune, Šakiuose ir Gudeliuose.

1964 m. už grupinį vaikų katekizavimą nuteistas vienus metus kalėti. Bausmę atliko Vilniuje: Lukiškių kalėjime ir Rasų gatvės pataisos darbų kolonijoje. Po to darbavosi Alytuje, Leipalingyje, Kapčiamiestyje, Valakbūdyje. 1969 m., stengdamiesi sulaikyti aktyvią kun. Juozo Zdebskio veiklą, valdžios organai atėmė iš jo kunigo registracijos pažymėjimą. Kartu su panašiai nubaustu kun. Sigitu Tamkevičiumi, įsidarbino melioracijos darbininku Prienuose.

1971 m. Prienuose vėl areštuotas už vaikų katekizavimą. Vienų metų laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Vienuolika metų klebonavo Šlavantuose, o metai prieš mirtį perkeltas į Rudaminos parapiją.

Nuo 1966 m. kun. Juozas Zdebskis vesdavo rekolekcijas vaikams ir jaunimui, inteligentams, pasauliečiams, vienuolėms ir kunigams. Nuo 1969 m. vykdė misijų keliones į Pavolgį, Kazachstaną, Moldovą ir kitas Sovietų Sąjungos vietoves, lankydamas vietinius katalikus, o taip pat kalinius, tremtinius, kariuomenėje tarnaujančius lietuvius.

1978 m. kartu su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincu Vėlavičiumi įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.

KGB nuolat persekiotas, 1980 m. nudegintas cheminėmis medžiagomis. 1986 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje. Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.

  Kun. Juozas Zdebskis
     

««« atgal