Atsakymai

Klausiate:
  • Su draugu galvojame apie santuoką, bet kyla labai daug klausimų, kaip ir kur tai padaryti. Jis – Norvegijos pilietis, o aš – Lietuvos pilietė. Buvau kartą ištekėjusi, bet tai buvo civilinė, o ne bažnytinė santuoka. Jau daug metų išsiskyrusi. Jei nutartume tuoktis Lietuvoje, norėtume bažnytinės santuokos. Kokių dokumentų reikia jam ir kokių man? Jis to paties tikėjimo kaip ir aš, tik Norvegijos Bažnyčia atsijungusi nuo Romos.

  • Atsakome:
  • Katalikų Bažnyčioje santuoka paprastai sudaroma vieno iš sutuoktinių parapijoje. Jei dėl rimtų priežasčių tuokiamasi kitoje parapijoje, leidimą joje sudaryti santuoką abu sutuoktiniai pristato iš savo klebonų (plg. kan. 1115).

    Atrodo, kad klausime minimu atveju kalbama apie mišrią santuoką tarp katalikės ir kito tikėjimo krikščionio, tikriausiai priklausančio Evangelikų–liuteronų Bažnyčiai. Be abejo, iš anksto reikia įsitikinti, kad nebus kliūčių šią santuoką įregistruoti ir civiliškai Lietuvoje arba Norvegijoje, laikantis valstybinių įstatymų (plg. kan. 1071 § 1, n. 2).

    Jei katalikiška pusė pirmąją – tik civilinę – santuoką būtų sudariusi prieš priimdama Krikšto sakramentą ir su nekrikštytu asmeniu, tada ši santuoka galiotų ir sudaryti naują – katalikišką – būtų galima naudojantis taip vadinama Pauliaus privilegija (kan. 1143–1147). Tačiau tikriausiai čia minima civilinė santuoka tarp asmenų, iš kurių bent vienas jau buvo pakrikštytas, todėl ji bažnytiniu požiūriu yra negaliojanti (plg. kan. 1086 § 1).

    Būsimai santuokai Katalikų Bažnyčioje reikėtų ruoštis ten, kur praktiškai gyvena katalikiškoji pusė. Pavyzdžiui, Lietuvoje bent trys mėnesiai iki santuokos kreipiamasi į savo parapijos kleboną, kuris nurodytų, kur ir kada vyksta pasirengimo kursai. Jei gyvenama Norvegijoje, šiuo klausimu reikėtų kreiptis į vietinę katalikišką parapiją. Santuokos sakramentą patogiausia priimti ten, kur praeita pasirengimo programa. Kitu atveju, pažymėjimą apie šios programos baigimą ir tinkamą pasiruošimą, o taip pat gyvenamos vietos klebono parašytą leidimą tuoktis kitoje parapijoje bei laisvo stovio liudijimą, katalikiškoji pusė pateikia klebonui tos parapijos, kur galvojama tuoktis. Be to, į pastarąją parapiją reikia pristatyti Krikšto pažymėjimą, jei šis sakramentas priimtas kitur. Taip pat joje, dalyvaujant būsimajam sutuoktiniui nekatalikui, sužadėtinė turės patvirtinti įsipareigojimą vykdyti visas katalikės pareigas bei rūpintis visus šios santuokos vaikus katalikiškai krikštyti ir auklėti.

    Nekatalikas sužadėtinis iš savo Bažnyčios pristato Krikšto pažymėjimą ir paliudijimą, kad niekada nebuvo sudaręs bažnytinės santuokos. Taip pat jis, kaip ir katalikiškoji pusė, turi pripažinti ir priimti esminius santuokos tikslus ir savybes: santuoka neišardoma iki vieno iš sutuoktinių mirties, įsipareigojama ištikimybei ir nevaržoma teisė turėti vaikų (plg. kan. 1125).

    Išsiaiškinęs, kad nėra jokių kitų kliūčių, parapijos, kurioje vyks santuoka, klebonas prašo raštiško vyskupo leidimo (plg. kan. 1125).

    Sudarius santuoką Katalikų Bažnyčioje, ji nekartojama nekatalikiškoje Bažnyčioje. Taip pat nevykdomos tokios apeigos, kurioms kartu vadovautų katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų dvasininkai (plg. kan. 1127 § 3).


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal