Atsakymai

Klausiate:
  • Laba diena. Rugsėjo mėnesį priimsiu Sutvirtinimo sakramentą. Šventųjų vardų žinau nemažai, tačiau, prisipažinsiu, apie jų pasiekimus ne ką težinau. Norėčiau sau išsirinkti ne tik gražiai skambantį vardą, bet ir kažkuo prasmingą. Dabar kol kas esu Jurga-Marija. Ir galvoju apie trečią vardą. Girdėjau, kad lyg Kotryna yra šventas, ar tai tiesa? Man jis gražus, tačiau aš nežinau, kas ji buvo ir į kokius jos pasiekimus aš turėčiau orientuotis. Gal padėsit? Nenoriu sau vardo vien tam, kad jis TIK „būtų“. Iš anksto Jums dėkui.

  • Atsakome:
  • Viena iš Kotrynos vardą turinčių šventųjų yra balandžio 29 d. Bažnyčios minima šv. Kotryna Sienietė (1347–1380), kurią popiežius Jonas Paulius II 1999 m. spalio 1 d. apaštališkuoju laišku „Spes aedificandi“ iškilmingai paskelbė visos Europos dangiškąja bendraglobėja, kartu su šv. Brigita Švede (1303–1373) ir šv. Kryžiaus Terese Benedikta (Edith Stein, 1891–1942), greta šv. Benedikto (480–543) ir šv. Kirilo (+869) bei šv. Metodijaus (+885). Kiek anksčiau – 1970 m. – jai buvo suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas.

    Apaštališkajame laiške „Spes aedificandi“ trumpai pristatoma šv. Kotrynos Sienietės gyvenimo bruožai, jos reikšmė Bažnyčiai.

    Ši šventoji 1347 m. gimė Sienoje (Italija). Buvo jauniausias vaikas gausioje šeimoje. Nuo pat vaikystės apdovanota ypatingomis malonėmis, sparčiai žengė dvasinio tobulėjimo keliu per maldą, savęs atsižadėjimą ir meilės darbus. Visiškai klusni Dievo įkvėpimams, kontempliatyvią maldą derino su išskirtine apaštališka veikla. Daugybė žmonių – taip pat ir dvasininkų – būrėsi apie Kotryną Sienietę kaip mokiniai, atpažindami joje dvasinės motinystės dovaną. Jos laiškai sklido po Italiją ir Europą. Jaunoji sienietė užtikrintai įžvelgdavo pačią savo laikmečio sunkumų esmę.

    Kotryna Sienietė nenuilstamai siekė, kad būtų išspręsti ir liautųsi įvairūs nesutarimai. Jos taikdariška veikla darė įtaką ne vienam Europos valdovui. Primindama susipriešinusiems „nukryžiuotąjį Kristų ir meilingiausiąją Mariją“, Kotryna Sienietė parodydavo, jog krikščioniškosiomis vertybėmis besivadovaujančioje visuomenėje nėra pagrindo tokiam rimtam konfliktui, kad būtų teikiama pirmenybė ginklams.

    Tačiau Kotryna gerai žinojo, kad tam visų pirma reikia dorovinio atsinaujinimo, pabrėždama jo būtinybę visiems be išimties. Karaliams ji primindavo, jog jie negali vadovauti taip, tarsi karalystė būtų jų nuosavybė. Suvokdami, kad turės Dievui duoti savo valdymo ataskaitą, valdovai turi laikytis „šventos ir tikros teisybės“ ir tapti „vargšų tėvais“ (plg. 235-asis laiškas Prancūzijos karaliui).

    Taip pat tvirtai Kotryna kreipėsi į dvasininkus – kunigus, vyskupus ir kardinolus – reikalaudama, kad jų gyvenimas kuo griežčiausiai atitiktų jų vykdomą sielovadinę tarnystę. „Būtina, – sakydavo ji, – iš Bažnyčios sodo išrauti sugedusius augalus ir pakeisti juos naujais augalais“. Šventoji Kotryna nebijojo netgi popiežiui, kurį labai mylėjo ir vadino „saldžiuoju šios žemės Kristumi“, nurodyti Dievo valios, reikalaujančios, kad jis grįžtų iš Avinjono (Prancūzija) į Romą, prie apaštalo Petro kapo.

    Visą savo neilgą vos 33 metų gyvenimą be atodairos atidavė Bažnyčiai, kurios vienybės ir gerovės uoliai siekė.

    Pagal JONAS PAULIUS II, Apaštališkasis laiškas „Spes aedificandi“ (1999 10 01), n. 6–7
    Plačiau žr. EDMUND G. GARDNER, „St. Catherine of Siena“


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal