Atsakymai

Klausiate:
  • Labas vakaras, gal mano klausimas truputį juokingas, bet pastaruoju metu daug apie tai galvoju. Ką reiškia visiškai pasitikėti Dievu ir leisti Jam formuoti žmogų? Koks mano vaidmuo šiame procese? Pasyvumas (juk Dievas mane formuoja) ar aktyvumas (malda, gilinimasis į Šv. Raštą) ir akylumas ženklams? Kaip galima atsiduoti Dievo formavimui, kai visa atrodo taip neapčiuopiama... Apskritai, kaip Dievas formuoja žmogų (ar per išbandymus, ligas, gražius, džiaugsmingus dalykus, kurių žmogus, deja, dažniausiai nepastebi)? Labai ačiū už atsakymą!

  • Atsakome:
  • Pasitikėjimas Dievu ir atsidavimas Jam remiasi tikėjimu, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas, Visagalis ir Visažinantis, be galo mylintis, dovanojantis išganymą. Jis beldžiasi į kiekvieno širdį, žino kelią, kuriuo eidamas žmogus gali geriausiai realizuoti gautus talentus ir būti iš tiesų laimingas. Tikinčiojo bendravimas su Dievu yra paženklintas įvairiopa laikysena, apimančia ir nuolankų atsidavimą Jam, ir aktyvų ieškojimą, kūrybą, bendradarbiavimą.

    Tam tikras pasyvumas Dievo akivaizdoje nereiškia abejingumo, apatijos. Žmogus nutyla prieš savo Viešpatį, kad išreikštų Jo viršenybės pripažinimą, įsiklausytų į Jį, pasiruoštų atpažinti naujas Jo dovanas ir jas priimti. Tokią religinę prasmę turi ir sekmadienio poilsis: tikintysis palieka nebūtinus kasdienius darbus ne tik tam, kad atgautų jėgas, bet ir kad pakeltų žvilgsnį aukštyn, pasigrožėtų Dievo kūryba ir prisimintų, kas yra tikrasis pasaulio centras bei pamatas.

    Kita vertus, Dievas pašaukė žmogų būti aktyviu bendradarbiu. Šią tiesą gražiai atskleidžia Evangelijos palyginimas apie talentus: juos reikia ne užkasti, bet leisti į apyvartą (Mt 25, 14–30). Veiklos barai labai platūs: tai ir bendravimas su Dievu asmeninėje maldoje, švenčiant Eucharistiją ir kitus sakramentus, gilinantis į Dievo žodį – Šventąjį Raštą, o taip pat įvairiapusis artimo meilės vykdymas, sąžiningai atliekant savo pareigas šeimoje, bendruomenėje, darbe, uoliai siekiant teisingumo ir kitaip prisidedant prie visuomenės gėrio kūrimo ir saugojimo.

    Dievas nuolat ugdo žmogų savo meile, visada būdamas šalia jo. Viešpaties artumas atpažįstamas tiek džiaugsmo valandomis, tiek ir įvairiuose išbandymuose. Apaštalas Paulius sako, kad jokia išorinė jėga negali atskirti nuo Dievo meilės (Rom 8, 35–39), kad viskas išeina į gera, mylintiems Dievą (Rom 8, 28). Tik pats žmogus yra laisvas tą Viešpaties meilę priimti ar jos nepripažinti.

    Tiesa, Dievo veikimas yra ne tik galingas, iš nieko sukūręs pasaulį bei jį nuolat palaikantis buvime, bet ir labai subtilus, gerbiantis žmogaus laisvą valią ir nepriverčiantis tikėti. Viena psalmė taip sako apie Viešpatį: „Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet tavo pėdos buvo matomos“ (Ps 77, 20). Nors Dievo pėdsakai žmogaus gyvenime kartais atrodo tarsi įspausti vandenyje, tačiau jie atpažįstami tikėjimo akimis.

    „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų“. Šie šv. Ignacui Lojolai (1491–1556) priskiriami žodžiai ne kartą nurodomi kaip praktiška krikščioniško gyvenimo taisyklė, pabrėžianti Dievo ir žmogaus bendradarbiavimą. Juos galima pritaikyti, kalbant ir apie paties žmogaus augimą, ugdymąsi. Maldos gyvenimas, bendravimas su Dievu padeda kasdienybėje atpažinti Viešpaties valią, suprasti, kada Jis kviečia dėkingai džiaugtis gautomis dovanomis ar nuolankiai priimti pasitaikiusius išmėginimus, o kada ragina uoliai darbuotis visomis jėgomis.


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal