Atsakymai

Klausiate:
  • Kodėl kai kurie „privatūs“ apreiškimai Bažnyčios yra pripažįstami, o kiti – ne? Kokie kriterijai?

  • Atsakome:
  • Kai kurios mintys apie dieviškąjį Apreiškimą bei jo santykį su privačiais apreiškimais yra pristatytos atsakyme į katalikės klausimą (2005-07-05).

    Jėzaus Kristaus galutinai atbaigtas Apreiškimas, pasibaigęs su paskutiniojo iš dvylikos Jėzaus apaštalų mirtimi, kartais vadinamas viešuoju, nes per Bažnyčią kreipiasi į visų laikų ir visų tautų žmones. Nuo jo skiriasi privatūs apreiškimai, kuriais Dievas ir po viešojo Apreiškimo per kai kuriuos asmenis prabyla į kokią nors žmonių grupę, kokį nors kraštą ar net ir visą Bažnyčią, kad apšviestų tikinčiuosius, kaip jie turėtų elgtis konkrečiu istoriniu metu. Palaipsniui susiformavo privačių apreiškimų atpažinimo kriterijai.

    Pirmasis kriterijus yra doktrininis. Privataus apreiškimo turinys negali kirstis su tuo, ką moko viešasis Apreiškimas, kurį saugoti bei ištikimai aiškinti pavesta Bažnyčios mokymui (DV 10), nes neįmanoma, kad Dievas pats sau prieštarautų.

    Antrasis kriterijus yra psichologinis. Subjektas – apreiškimą gavęs žmogus – turi būti harmoninga asmenybė, be liguistų polinkių, verčiančių abejoti jo patikimumu.

    Trečiasis kriterijus žvelgia į padarinius, kuriuos tiriamas privatus apreiškimas sukėlė tiek jį gavusiame asmenyje, tiek ir jo aplinkoje. Bažnyčia analizuoja šio reiškinio atneštus dvasinius vaisius: jo paskatinto maldos judėjimo, atsivertimų, uolumo bei su juo susijusių stebuklų autentiškumą.

    Po atidaus tyrimo Bažnyčia aprobuoja kai kuriuos privačius apreiškimus. Tai reiškia, kad išnagrinėtame apreiškime nėra tikėjimo doktrinai priešingų dalykų, todėl leidžiama jį skelbti.

    Privatūs apreiškimai neperteikia kokių nors naujų tiesų, tačiau kartais pabrėžia kai kuriuos Bažnyčios tikėjimo lobynui priklausančius, bet tikinčiųjų per mažai pažįstamus, įvertinamus dalykus. Šie apreiškimai dažniausiai siekia kreipti žmones į Dievą, perspėti, kviesti atsivertimui, atgailai. Jie ragina rimtesniam, intensyvesniam, uolesniam dvasiniam gyvenimui, skatina augti tikėjime ir Dievo meilėje, imtis apaštalavimo ar artimo meilės darbų.

    Visa tai glūdi ir viešajame Apreiškime, kuriuo remiasi, maitinasi Bažnyčios gyvenimas, tad kiekvienam krikščioniui svarbu pirmiausia gilintis į šiuos Dievo meilės turtus, švenčiant Eucharistiją ir kitus sakramentus, skaitant Šventąjį Raštą ir meldžiantis su juo, veiklia ir nesavanaudiška artimo meile kasdien liudijant savo tikėjimą. Karštligiškas, nekritiškas privačių apreiškimų ieškojimas gali lengvai nuvesti klystkeliais, tapti vaikymusi neįprastų reiškinių, pojūčių, kurių kilmė neaiški: „juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14). Piktajai dvasiai paranku, kad žmogus gal ir nesąmoningai imtų didžiuotis savo „dvasinėmis patirtimis“, jaustis išskirtiniu, svarbesniu, teisesniu už kitus, ir tuo būdu liktų aklu gyvajam Dievui, kuris apsireiškia mažutėliams (Mt 11, 25). Kita vertus, nors Bažnyčia neįpareigoja tikėti jos aprobuotais privačiais apreiškimais, priešiškumas jiems liudytų kitą kraštutinumą, pamirštantį Dievo laisvę: žmogus negali griežtai apriboti Viešpaties veiklos būdų, bet tik turi nuolat stengtis atpažinti Jo balsą ir su dėkingumu Jam atsiliepti.

    Pagal Pierre ADNÈS, „Rivelazioni private“ // René LATOURELLE, Rino FISICHELLA, Dizionario di Teologia Fondamentale, Cittadella Editrice, Assisi 1990, 1066-1070.

    Šią temą pristato ir Augustin POULAIN SJ, „Private Revelations“. Tas pats autorius knygoje Revelations and Visions: Discerning the True and Certain from the False or the Doubtful, Alba House, New York 1998, 51-60 supažindina su penkiomis netikrų apreiškimų priežastimis: melaginga žmogaus veikla, per daug gyva vaizduotė, iliuziniai prisiminimai, velnio įsikišimas, sąmoningi klastotojų prasimanymai.


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal