Atsakymai

Klausiate:
  • Garbė Jėzui Kristui. Norėjau paklausti, ar glamonės su vaikinu yra nuodėmė [...]

  • Atsakome:
  • Pradžios knyga taip kalba apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 27) – apie vyrą ir moterį: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24)...

    Iš kitos pusės, kartais nereikia nei glamonės, nei jokio prisilietimo, kad būtų nuodėmė: „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28)...

    Šie iš pirmo žvilgsnio prieštaringi Šventojo Rašto žodžiai liudija gilią tiesą apie žmogaus prigimtį, apie jo lytiškumą, apie jame glūdintį nepaprastai stiprų poreikį kito asmens, su kuriuo galėtų tapti víena. Ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi, viena dvasia. Žmogus nėra vien gyvūnas, valdomas instinktų, nei vien dvasia, siekianti „išsilaisvinti“ iš bet kokios fiziologijos. Į savo didį pašaukimą – mylėti – jis veržiasi kaip „įkūnyta dvasia“...

    Būtų labai neteisinga žmogaus lytiškumą ignoruoti, paversti tabu, o taip pat ir jį vertinti vien kaip virš visko stovinčią nudvasintą, grynai fiziologinę funkciją. Paprastais žodžiais tariant, žmogaus lytiškumo esmė yra savęs dovanojimas, vienaip išgyvenamas šeimos, kitaip – vienuoliniame pašaukime...

    Sutuoktiniai savęs dovanojimą apvainikuoja fiziniu intymumu, atviru naujai gyvybei, kuriai augti yra itin svarbi šeimos aplinka: ne vienadienė, eksperimentinė, „iki kol pabos“, bet paženklinta rimtu įsipareigojimu ištikimybei iki mirties, net jeigu dėl kokių nors priežasčių nebeliktų galimybės „tapti vienu kūnu“ fizine prasme...

    Tokiai meilei būtina subrandinti širdis. Neišeina į gera, jei grūdas per anksti krenta į neparengtą dirvą. Panašiai ir per ankstyvas, per intymus fizinis kontaktas stengiasi tapti tikslu pats savyje, ženklu be turinio ir be tiesos, noru „išbandyti“ kitą žmogų tarsi rūbą ar avalynę. Jis kliudo išsiskleisti dvasiniam ryšiui, skatina sustoti ties malonumu „gauti“, užuot pasiekus tikrą savęs dovanojimo džiaugsmą...

    Jeigu lytiniai santykiai ir viskas, kas į juos tiesiogiai veda, be abejonės, yra išskirtinė sutuoktinių – vyro ir žmonos – teisė, tai kalbant apskritai apie kitus konkrečius vaikino ir merginos draugystės iki santuokos aspektus ne visada įmanoma vienareikšmiškai atsakyti paprastu „taip“ arba „ne“. Daug priklauso nuo bendraujančių asmenų vidinės kultūros, jautrumo lygio, nuo įvairių aplinkybių. Bučinys nelygus bučiniui, apkabinimas – apkabinimui ir pan. Bet kuriuo atveju, svarbu atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į kito asmens poreikius, jausti, kaip jis supranta konkretų bičiulystės ženklą, kaip jį tai veikia.

    Sužadėtiniai draugystėje iki santuokos mokosi būti kartu laimingi jau dabar, ir tuo pačiu gyvena džiugiu, kantriu, pagarbiu laukimu. Jų tyrumas, drovumas, susilaikymas – tik dėl didesnės, tikros meilės. Jie leidžia meilei tapti labai kūrybinga, sugebančia prielankumą parodyti daugybe subtilių ženklų...

    ...Su džiaugsmu kurkite visų pirma širdžių bendrumą, o kad jį pasiektumėte, dabar, poeto žodžiais tariant, „tegu jūsų bendrume lieka erdvių, ir tegu dangaus vėjas šoka tarp jūsų“ (Kahlil Gibran, „Pranašas“)...


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal