Atsakymai

Klausiate:
  • Kai kur prieš Šv. Mišias skaitoma, už ką siūloma melstis, skelbiami vardai, pavardės. Sąrašas kartais būna labai ilgas, pavardės niekam nežinomos. Anksčiau to niekas nepraktikavo. Kam taip pataikaujama primityvaus mąstymo žmonėms? Tereiktų tik paaiškinti, kad Šv. Mišių auka yra begalinė. Dar sunkiau yra klausyti, kaip Šv. Mišių metu yra skaitomos rimtesnių aukotojų pavardės, ir visai nekalbama apie našlės skatiką. Reiškia – duokit daugiau pinigų, ir jūsų pavardės suskambės garsiai. Teko girdėti, kaip gautų pinigų suma pasakoma. Pinigai... Negi to nesupranta tie, kurie privalėtų žinoti, kokią žalą tuo atneša Bažnyčiai?

  • Atsakome:
  • Kiekvieną kartą dalyvaudami Mišiose, vienijamės su vienintele Jėzaus Kristaus auka už visus visų laikų žmones. Taigi, Mišios iš tiesų nėra vien tik už garsiai paminimus asmenis, tačiau, kita vertus, nederėtų iš viso atsisakyti atskirų intencijų ir jų įvardijimo. Jėzus Kristus, ant kryžiaus aukodamasis už visą žmoniją, pastebi ir šalia esančius konkrečius žmones, atsiliepia į jų prašymus, poreikius: jis meldžia Tėvo gailestingumo savo žudikams (Lk 23, 34), pažada rojų atgailaujančiam nusikaltėliui (Lk 23, 43), savo motiną ir mokinį paveda vienas kito meilei ir globai – „štai tavo sūnus“, „štai tavo motina“ (Jn 19, 26–27). Tad laikydamiesi seno ir gražaus papročio – užsakydami Mišias įvairiomis intencijomis – mes taip pat kartu su Jėzumi mylime ir universaliai, ir konkrečiai: visada meldžiamės už visą Bažnyčią ir visą žmoniją, tačiau kokios nors sukakties ar įvykio proga ypatingai prisimename savo artimuosius – gyvus arba mirusius...

    Mišių metu minėti vardus prasminga ne tik mažesnėse bendruomenėse, kur žmonės geriau vieni kitus pažįsta, arba kai susirenka artimieji. Ir kitais atvejais atskirai įvardijamos intencijos gali pakviesti mus sukonkretinti savo maldą, pasimelsti tegul ir už asmeniškai nepažįstamą, bet kažkuriems Mišių dalyviams labai artimą ir brangų žmogų.

    Tiesa, visada reikia paisyti aplinkybių ir laikytis sveikos nuovokos. Vardų sąrašas tikrai neturėtų būti ilgas: dar 2001 m. balandžio 27 d. išleistas tuometinio Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC dekretas primena, kad per Mišias yra vengtinas ilgai trunkantis intencijų skaitymas. O per iškilmingas sekmadienių, švenčių Mišias, gausiai dalyvaujant visai parapijos bendruomenei, derėtų minėti visiems ar platesniam ratui aktualias, ypatingas intencijas...

    Klausimas apie aukotojus ir jų aukų dydį taip pat yra subtilus. Jokiu būdu nevertėtų pamiršti, ko moko Evangelijos palyginimas apie našlės skatiką (Mk 12, 41–44). Tikrąjį aukos dydį žino vienas Dievas...

    Dėkingumas yra dorybė, ir jį viešai parodyti iš esmės nėra bloga. Taip pat krikščioniškai moralei neprieštarauja tai, kad parapijos bendruomenė išgirsta apie gautą konkrečią materialinę paramą bei geradarius. Čia vėlgi reikia išminties... Visų pirma bendruomenėje turi būti gerbiamas kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo užimamos padėties, turtų, sveikatos. Taip pat svarbu pripažinti maldos prioritetą, įvairiais būdais ugdyti suvokimą, kad visa regima veikla ir „didžiosios“ aukos tėra ledkalnio viršūnė, kuri kyšo virš vandens tik dėka daug didesnės ir nematomos povandeninės dalies, sudarytos iš daugybės „mažų“ ir mažai žinomų ar visai slaptų meilės, pasiaukojimo veiksmų, kantriai pakeltos ir už bendrą gėrį paaukotos kančios. O tada ir viešas „didžiųjų“ aukotojų paskelbimas neatrodys daugiau nei paprasta dėkingumo išraiška. Galbūt tai pakvies pamąstyti apie savo indėlį į bendruomenės gyvenimą, tačiau niekada neskatins tuščiai varžytis dėl garsesnio pavardės nuskambėjimo, nes bus akivaizdu, kad viešumon iškyla tik ledkalnio viršūnė, tik mažiausia meilės ir aukos dalis...


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal