Atsakymai

Klausiate:
  • Garbė Jėzui Kristui. Norėčiau paklausti du trumpus klausimus. 1) Ar žmogui yra būtina dirmavonė, ar be jos žmogus gali būti išganytas? 2) Jėzus yra pasakęs: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Prieš keletą metų aš labai įžeidžiau vieną merginą, kuri man pasakė, kad niekados neatleis. Dėl šitos nuodėmės aš labai gailiuosi ir esu pasiruošęs atsiprašyti, kai tą merginą vėl susitiksiu. Tačiau jei ji neatleidžia man už įžeidimą, ar tai reiškia kad ir Jėzus neatleidžia man, net jei aš gailiuosi? Ar priešingai: Jėzus sulaikys nuodėmes tai merginai, kadangi ji man neatleidžia, o man bus atleista, kadangi gailiuosi? Labai norėčiau gauti jūsų atsakymą. Man tai svarbu. Labai ačiū.

  • Atsakome:
  • 1) Visų pirma, derėtų atsisakyti „dirmavonės“ termino ir lietuviškai vadinti šį sakramentą Sutvirtinimu. Nors griežta prasme Sutvirtinimas nėra būtinas išganymui, tačiau be jo, kaip ir be Eucharistijos, lieka neužbaigtas įkrikščioninimas, dedantis pamatus visam krikščioniškam gyvenimui (KBK 1212, 1306). Tad Bažnyčia labai aiškiai pabrėžia Sutvirtinimo sakramento svarbą, mokydama, kad jis „yra būtinas Krikšto malonei atbaigti“ (KBK 1285), kad jį „gali ir privalo gauti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas asmuo“ (KBK 1306), kad yra „tikinčiųjų pareiga gauti šį sakramentą tinkamu metu“ (CIC, can. 890), o mirties pavojuje Sutvirtinimo sakramentą gali suteikti kiekvienas kunigas, nes „Bažnyčia nori, kad nė vienas, net ir mažiausias, jos vaikas neišeitų iš šio pasaulio Šventosios Dvasios neištobulintas Kristaus pilnatvės dovana“ (KBK 1314).

    2) Jėzus labai pabrėžia susitaikinimo su artimu svarbą, parodydamas, kad be šios tarpusavio santarvės negali būti ir tikro ryšio su Dievu: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24). Nuoširdus atsiprašymas, skriaudos pagal galimybes atitaisymas gydo nuoskaudas, atveria kelią atleidimui, net jei įskaudintas žmogus iš pradžių buvo pažadėjęs niekuomet nedovanoti.

    Kita vertus, jei užgautasis jokiu būdu nenori atleisti, jis pats nusigręžia nuo gailestingojo Dievo. Jėzus aiškiai sako: „jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 15). Vaizdingai šią tiesą parodo ir palyginimas apie beširdį skolininką, kuris buvo atiduotas budeliams, nes, patyręs begalinį karaliaus gailestingumą, nenorėjo pasigailėti savo draugo, nepalyginamai mažiau jam skolingo (Mt 18, 23–35).

    Tiek įžeidusiajam, tiek įskaudintajam reikia nuolankumo ir maldos, kad Viešpats padėtų atsiprašyti, atsiteisti, atleisti. „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 8)...

    ...Klausime cituoti Jn 20, 23 žodžiai kalba šiek tiek kita tema – apie apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams, taip pat ir šių padėjėjams kunigams, suteiktą galią nuodėmes atleisti ar jas sulaikyti...

    ...Kelias į susitaikinimą su Dievu ir artimu kai kada gali būti ilgesnis ir sunkesnis, tačiau joks žmogus, nuoširdžiai ieškantis atleidimo, neliks apviltas: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! [...] juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 11. 13)...


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal