Atsakymai

Klausiate:
  • Gera diena. Vakar dalyvavau laidotuvėse [...]. Šv. Mišių metu kunigas gėlių nešimą mirusiam pavadino komedija [...]. Jis aiškino, kad buvęs Kanadoj ir matęs, kaip yra atnešama, pasak jo, trys gurbučiai, ir to pakanka. [...] kunigas [...] piktinosi, kad žmonės neina išpažinties, [...] kaip tuščia jo bažnyčia ir pan. Visko nepakartosiu, nes tai užimtų daug mano ir jūsų laiko. Pamokslas priklauso kunigui. Aš sutinku. Tik norėčiau paklausti. Pamokslo pradžioje kunigas paaiškino, kad pagal naują laidojimo apeigų knygą, negalima girti mirusiojo. Ar tai tiesa? Jeigu jau brukama naujos tradicijos dėl gėlių nešimo, tad gal būtų gražu paklausyti gero žodžio apie velionį, leisti pasisakyti artimuosius ir pan. Tai labai normalu atrodytų ir pas mus, ne tik už Atlanto. Dėkoju.

  • Atsakome:
  • 2004 m. lietuvių kalba išleistos „Laidotuvių apeigos“, parengtos pagal „Ordo Exsequiarum“ 1969 m. pavyzdinį leidinį, sako, kad „mirusiųjų kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, tinka parodyti pagarbą, tačiau atsisakius tuščio iškilmingumo“ (n. 3). Čia taip pat raginama siekti, kad laidotuvių apeigos stiprintų amžinojo gyvenimo viltį, tam pritaikant visa, kas yra vertinga krašto papročiuose, o kas priešinga Evangelijos minčiai – taip pertvarkant, kad „krikščionių laidotuvėmis būtų išreiškiamas velykinis tikėjimas ir atskleidžiama tikroji Evangelijos dvasia“ (n. 2).

    Savo tikėjimą amžinuoju gyvenimu ir pagarbą mirusiajam tikintieji pirmiausia išreiškia malda už jį, pilnu, sąmoningu dalyvavimu Mišiose, užuojauta artimiesiems. Šią pagarbą taip pat ženklina ir gėlės, nors jos greitai nuvysta, primindamos žemiškojo gyvenimo trapumą: „žmogaus dienos panašios į žolę, – jis žydi tartum laukų gėlė. Juk vos paliečia ją vėjas, ir jos nebėra, – žymės nepalikdama ji išnyksta“ (Ps 103, 15–16).

    Siūlant gėlių gausą pakeisti kokia nors kita pagarbos išraiška, niekada negalima pamiršti pirmiausia pagarbos tiems žmonėms, kurie šiuos žiedus atnešė būtent kaip meilės mirusiajam ir jo artimiesiems ženklą. Ko gero, laidotuvės tam yra mažiausiai tinkamas metas, nes tada jų dalyviai tik skatinami pasijusti nepatogiai dėl to, ką jie ką tik visiškai nuoširdžiai ir gera valia padarė.

    Nenuvertinant, nepajuokiant ir nesiekiant visiškai panaikinti gražų paprotį gėlėmis pagerbti mirusįjį, galima būtų per skelbimus sekmadienį susirinkusiai bendruomenei, specialiai parengtu lankstuku, straipsneliu parapijos ar regioniniame laikraštyje arba kitu tinkamu būdu pasiūlyti kitokių pagarbos mirusiajam ženklų, kurie ne taip regimi išorėje, bet ne mažiau prasmingi. Pavyzdžiui, kunigas ar parapijos pastoracinė taryba galėtų pasiūlyti, kad laidotuvių dalyviai pasitenkintų kukliu žiedeliu ar ir visai be jo apsieitų, o gėlėms, vainikui skirtus pinigus įteiktų kaip auką mirusiojo artimiesiems, kartu su užrašytu nuoširdžiu paguodos, meilės žodžiu. Tuos pinigus taip pat galima paskirti kaip auką Mišioms už mirusįjį, prie užuojautos atvirutės galbūt pridedant kunigo parašu patvirtintą kortelę su nurodymu, kada ir kur jos bus aukojamos. Bet kuriuo atveju, šiuo su gėlėmis susijusiu klausimu žmogus turi pats iš anksto apsvarstyti pateiktus pasiūlymus, įvertinti padėtį ir laisvai apsispręsti, kokiu būdu jis tinkamiausiai paliudytų tikėjimą, parodytų meilę ir pagarbą mirusiajam, pagelbėtų jo artimiesiems.

    Laidotuvių apeigynas nurodo, kad „po Evangelijos sakoma trumpa homilija, vengiant mirusiojo panegirikos“ (n. 41). Tai nereiškia, kad kunigas iš viso laidotuvėse neturėtų teisės pasakyti gero žodžio apie mirusįjį, tačiau pamoksle pirmumas teikiamas aiškinimui Dievo žodžio, kuris „skelbia Velykų slėpinį, teikia vilties visiems vėl susitikti Dievo karalystėje, moko pagarbios meilės mirusiesiems ir ragina visuomet rodyti krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį“ (n. 11). Dievo žodžiui daug dėmesio skirtina visose pamaldose už mirusius, nes čia ypatingą progą jį išgirsti turi nekatalikai, labai retai Mišiose dalyvaujantys ar net visai tikėjimo netekę katalikai (n. 18).

    Atsižvelgdama į laidotuvių apeigyno nurodymus, Lietuvos Vyskupų Konferencija nustatė, kad „mirusiojo giminėms, artimiesiems ir kitiems asmenims leidžiama tarti atsisveikinimo žodį prie kapo, bet ne bažnyčioje“ (n. 22, k).

    Taigi, katalikų laidotuvių apeigose yra vietos ir įsiklausymui į Dievo žodį, ir paguodai, ir įvairiam artimųjų padėkos, pagarbos mirusiajam pareiškimui bei jo gerų darbų paliudijimui.

    ...Kalbant apie tokius svarbius dalykus kaip išpažintis, komunija, dalyvavimas sekmadienio Mišiose visada yra veiksmingiau pirmiausia pozityviai pristatyti jų prasmę, reikšmę. Net ir atkreipiant dėmesį į skaudžias aktualijas būtina išlaikyti pagarbą žmogui, nes kiekvienas dvasininko žodis – tiek padrąsinantis, tiek perspėjantis – turi būti įkvėptas meilės. Pamokslas laidotuvėse, ko gero, kunigą skatina dar atidžiau parinkti temas ir mintis, nes artimųjų mirties paliesti žmonės būna jautresni nei įprastai. Ne be reikalo laidotuvių apeigynas pabrėžia, kad visi, ypač kunigai, „skelbdami Motinos Bažnyčios meilę ir teikdami iš tikėjimo plaukiančią paguodą, tuo keldami tikinčiųjų dvasią, neskaudintų gedinčiųjų“ (n. 17), o viena iš kunigo pareigų yra „nuoširdžiai paguosti mirusiojo šeimą, švelninti jos skausmą, pagal galimybes jai pagelbėti...“ (n. 25, 3).


  • » Atgal į sąrašą    » Užduokite savo klausimą

    ««« atgal