Naujienos

Šilavoto davatkyno dešimtmečio iškilmių garbingas svečias – Apaštališkasis nuncijus

Šilavotas (Prienų dekanatas) saulėtą gegužės 14-osios sekmadienį sulaukė dar nematytos gausybės svečių, buvusių ir dabartinių šilavotiškių, kurie susirinko į iškilmingą Šilavoto davatkyno muziejinės veiklos dešimtmečio paminėjimą. Ypatingai reikšmingu įvykiu šiai maždaug tris šimtus tikinčiųjų šeimų jungiančioje parapijoje buvo Apaštalinio nuncijaus - Šventojo sosto atstovo Lietuvoje Jo Eminencijos arkivyskupo – Pedro Lopez Quintana apsilankymas. Garbųjį svečią prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pasitiko parapijos klebonas Ričardas Kmitas. Nuncijus vadovavo šv. Mišioms, kurias aukojo kartu su asmeniniu sekretoriumi kun. Mindaugu Šlaustu, Vilkaviškio vyskupo generalvikaru Gintautu Kuliešiumi ir dar penkiais kunigais. Šv. Mišių giesmes giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras, psalmę – dainininkas Liudas Mikalauskas. Nuncijus perdavė šilavotiškiams Šventojo Tėvo palaiminimą. Homilijai, kas jau dabar reta bažnyčiose, pakilo į sakyklą, taip tapdamas labiau matomas ir girdimas tikinčiųjų bendruomenei. Šv. Mišių metu surinktos aukos skirtos Balbieriškio bažnyčios atstatymui.

„20170514_davatkynas_1(2).JPG

Po šv. Mišių procesija iš bažnyčios per pienių žiedais nusagstytas kalvotas pievas pajudėjo link netolimo pušyno ūksmėje prieš maždaug šimtą metų įsikūrusio taip vadinamo davatkyno- neformalaus moterų vienuolyno. Davatkėlių take nuncijus pašventino dvi naujai pastatytas skulptūras – šv. Kazimiero ( tautodailininkas K. Martinaitis) ir šv. Jokūbo (skulptorius A. Teresius). Dabar praeinančius šiuo taku ( kuriuo iš savo namelių į bažnyčią eidavo davatkėlės) pasitinka penkiolika šiam kraštui svarbių šventųjų ar davatkėlių vardus primenančių medžio skulptūrų. Arkivyskupas ilgėliau stabtelėjo prie šv. Jokūbo skulptūros. Jos autorius ir kaip piligrimas liudijo, jog įkvėpimo sukurti įgavo analogišką skulptūrą apkabinęs šv. Jokūbo katedroje Santjage (Ispanija), tada nuncijus prisiminė, jog šioje katedroje priėmė kunigystės šventimus.

„20170514_davatkynas_2 (1).JPG

Davatkyno teritorijoje šventė tęsėsi. Ją vedė kraštietė Maironio literatūros muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė, muzikinę programą atliko bažnyčioje giedojęs Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras bei dainininkai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas.

Tiek šv. Mišių metu bažnyčioje, tiek davatkyne kalbėjęs Jo Eminencija arkivyskupas P. L. Quintana pabrėžė čia gyvenusių pamaldžių moterėlių pamokas dabarties žmonėms, pabrėžė, kad Šilavotas ne tik prisiminimų vieta. Tai ypatinga vieta, menanti, kas išsaugota Lietuvoje ir ką būtina perduoti ateinančioms kartoms. Tai – gilus tikėjimas ir kultūra. „Kviečiu nepamiršti savo identiteto“,- sakė Šventojo Tėvo atstovas Lietuvoje.

„20170514_davatkynas_3.JPG

Šilavoto davatkyno įsikūrimas neatsiejamas nuo Šilavoto parapijos gyvavimo. Mažoje bendruomenėje gyvenusios moterys visą savo laiką skyrė bažnyčios priežiūrai, pagalbai kunigams, maldai, vaikus slapta ruošė Pirmajai šv. Komunijai. Visuomet rasdavo laiko padėti ir slaugyti sergančius. Mokė siuvimo, audimo, mezgimo, tarp aplinkinių skleidė tikėjimą, tautiškumą, dorą, meilę Dievui, Tėvynei, žmogui, todėl vietinių buvo švelniai vadinamos davatkėlėmis. Viena iš jų – Ona Mieldažytė – už tikybos mokymą sovietmečiu buvo nuteista. Vienu metu čia gyveno 14 moterų, stovėjo didesni ar mažesni septyni nameliai. 1999 mirus paskutiniajai davatkyno gyventojai Onai Mieldažytei, namelius paveldėjo giminaitė Danguolė Lincevičienė. Lincevičių šeima nutarė vietovę ir jos sakralumą išsaugoti ir palikti atvirą žmonėms. Teritoriją nuolat tvarkė ir prižiūrėjo. Žinia apie šią vietovę pasklido plačiau, kai nuo 2007 metų Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu. Čia organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai, Poezijos pavasario, kitos šventės.

Ši sakrali vieta atvira visiems, o muziejaus kuratorės Danguolės Lincevičienės bei visos savanoriškai susibūrusios Šilavoto davatkyno bendruomenės pagrindinė misija – išsaugoti ir puoselėti čia gyvenusių moterų atminimą, aktualizuoti jų sielovadinės veiklos reikšmę. D. Lincevičienė pasidžiaugė gausiu bendraminčių, vis didėjančiu pagalbininkų, rėmėjų būriu. Įvardijo prieniškę gydytoją Inetą Marčiukaitytę, kurios iniciatyva išdrįso ryžtis privačiam vizitui pas nuncijų ir papasakoti apie davatkyno gyvavimą bei pakviesti apsilankyti. Dešimtmečio proga vienas namelis autentiškai suremontuotas, jame, o ir kituose, rodomi pamaldžių moterų gyvenimą ir veiklą liudijantys daiktai.

Birutė Nenėnienė

Autorės nuotr.

««« atgal