Naujienos

Vilkaviškio vyskupo Rimanto NORVILOS Kalėdinis laiškas

Pradžios knygoje rašoma: „Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Kai Viešpats tai įvykdė, prasidėjo žmogiška bendrystė. Nuo tada iki mūsų dienų ji reiškiasi įvairiausiais būdais. Ji pilnatviškesnė, kai galime bendrauti su kitu žmogumi matydami jo veidą, girdėdami balsą, jį priimdami.

Žmonija nuolat kuria, tobulina bendravimo, susisiekimo, apsikeitimo informacija priemones ir būdus. Vis dėlto žodis visada lieka svarbiausiu bendravimo elementu. Net labai ištobulintos techninės priemonės tik papildo mūsų bendravimo turinį – mintis, sumanymus, pasidalijamus jausmus. Tad ypatingų švenčių dienomis pirmiausia norisi linkėti, kad daugiau laiko praleistume vieni kitų artumoje, šeimoje ar kitoje draugijoje bendraudami tiesiogiai, sutelkdami dėmesį į šalia esantį žmogų, o ne į technines bendravimo priemones.

Kalėdų dienos šv. Mišių liturgijoje Evangelija mums skelbia: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Toliau Evangelijoje sakoma: „Visa per jį (tai yra per Žodį) atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,2). Tardamas žodį Dievas visa kuria, taip pat bendrystę su žmogumi. Šventąjį Raštą, kuris mums yra pagrindinis Dievo pažinimo šaltinis, taip pat svarbiausias kelrodis gyvenime, dažnai vadiname Dievo žodžiu.

Apreikšdamas savo Žodį ir įsikūnydamas Dievas laiduoja amžiną bendrystę su žmogumi. Kūrėjas visada pirmas žengia link žmogaus. Apie tai mums byloja Šventosios Kalėdos. Jos mums paskelbia džiugią žinią, kurią žodžiu žmonijai praneša Dievo pasiųstas angelas: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Šventosios Kalėdos kviečia suklusti, išgirsti šį Dievo žmogui tariamą žodį ir priimti ateinantį Jėzų. Pradėti bendrystę su dėl mūsų Žmogumi tapusiu Gyvuoju Dievu, ja džiaugtis, ją palaikyti ir puoselėti.

Bendrauti su Dievu, skirtingai nei su žmonėmis, nepadės žmogaus sukurtos ryšio priemonės. Negelbės nei telefonas, nei geriausias kompiuteris, nei internetas, nors šie dalykai ir gali pasitarnauti gilesniam Dievo pažinimui. Auginti bendrystei su Kūrėju pakaks paprasto, nuoširdaus maldos žodžio. Tokiam augimui prasmingai pasitarnaus ir Kalėdų šventes lydintys tradiciniai jų palydovai. Šventinę liturgiją papildys Dievo gerumą primenantys geri darbai, pradžiugins kalėdinės dovanos, netgi mums nuo mažens pažįstami šių švenčių simboliai – papuošta eglė, kalėdinė prakartėlė.

Dar advento pradžioje Šv. Petro aikštėje Vatikane kalėdinės eglės įžiebimo proga popiežius Pranciškus priminė šiuos du Kalėdų simbolius – eglę ir prakartėlę, mus taip pat mokančius ir skatinančius įsijungti į artimą bendrystę su Dievu. Popiežius sakė: „Tai Dievo gailestingumo ženklai, rodantys kaip Jis dalyvauja ir rūpinasi žmonija <...>. Medis, išaugęs į viršų, skatina „siekti aukštesniųjų malonės dovanų“, pakilti virš matymui trukdančio rūko, kad apgaubtų Kristaus šviesos skleidžiamas grožis ir džiaugsmas. Prakartėlės paprastume susitinkame ir kontempliuojame švelnumą Dievo, kuris apsireiškia Kūdikėlyje Jėzuje.“

Tegul, mielieji, mums visiems – ir mažiesiems, ir jaunimui, ir suaugusiems, ir jau garbingo amžiaus sulaukusiems –- Kristaus atėjimas būna džiugus paskatinimas priimti į mūsų gyvenimą ateinantį Dievą, atpažįstamą per jo Žodį, per šventąją liturgiją, slėpiningus Kalėdų laiko ženklus, taip pat tarp žmonių sklindantį gerumą. Tebūna mūsų širdys jam atviros, tegul mūsų pastogėse Kūdikėliui Jėzui nepritrūksta nei vietos, nei širdies šilumos, nei mielo, gražaus, džiugioje maldoje sudėto žodžio. Tegul šventinį džiaugsmą įprasmina dalyvavimas Kalėdų liturgijoje Dievo namuose. Tegul visa tai augina vis stipresnę ir bendrystę su mūsų Atpirkėju, teapima ši bendrystė ir mūsų namų aplinką, mūsų šeimas, bičiulius, visus geros valios žmones.

Visiems linkiu šviesių, viltingų, džiugių ir prasmingų Kalėdų švenčių bendrystėje su Jėzumi ir artimaisiais.

««« atgal