Naujienos

Alvito šv. Onos parapijos įkūrimo 401 –osios metinės

Rudeniškai spalvingą ir giedrą šiokiadienio popietę (spalio 17 d.) į Alvito bažnytėlę rinkosi šventiškai nusiteikę parapijos žmonės ir svečiai: šv. Mišių auka ir nuoširdžiu pabendravimu pažymėtos parapijos įkūrimo 401 –osios metinės. Parapijos klebono kun. V. Kajoko iniciatyva nuo šiol kiekvienais kitais metais spalio 17 – ąją bus renkamasi padėkos maldoms Viešpačiui už garbingą parapijos istoriją, jos įkūrėjus, puoselėtojus ir ištisas kartas paprastų tikinčiųjų, nuoširdžiai perdavusių gilų tikėjimą iki dabarties dienų.

Šiemetinė iškilmė prasidėjo Rožinio malda. Šv. Mišias aukojo Alvito parapijos klebonas Vytautas Kajokas ir kun. Jordanas Kazlauskas. Ir tikriausiai pirmąkart per ilgą parapijos istoriją su visais žmonėmis kartu meldėsi aukštos kilmės asmenys: Lietuvoje tuo metu viešėję princas Inigo von Urachas (Lietuvos nekarūnuoto karaliaus Mindaugo II – Vilchelmo fon Uracho anūkas) su žmona, Monako princese Daniele. Dalyvavo Lietuvos karalystės rūmų atstovas Stanislovas Švederas, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, statomos Alvito bažnyčios architektas Vilius Urbonas, statybų vadovas Jonas Urbonas, statybų mecenatas Arvydas Paukštys.

Alvito parapija įkurta 1617 m. spalio 17 d. karaliaus Zigmanto Vazos fundacijos aktu, bažnyčia buvo turtinama kunigaikštienės Onos Ketlerytės – Radvilienės rūpesčiu. Pernai minint parapijos įkūrimo 400 metų sukaktį, kun. Jordanas Kazlauskas, parengęs knygą apie Alvito bažnyčios istoriją, šiuos du senųjų laikų Lietuvos didikus pamoksle įvardijo kaip Alvito bažnyčios garbingus krikštatėvius. Simboliška, kad pradedant 500-uosius parapijos gyvavimo metus Dievo Apvaizdos keliai į Alvitą atvedė garbingus karališkosios giminės svečius.

Parapijos praeitis plati ir garbinga, ištvėrusi išmėginimus ir vėl į naują gyvenimo etapą pakilusi, pradedant su klebono Vytauto Kajoko atėjimu ( nuo 1996 m.). Kitąmet dvidešimtmetį turėtų minėti parapijos šv. Kazimiero vaikų globos namai, į baigiamąjį etapą persiristi naujosios bažnyčios statybos. Bet už viską svarbesnė Alvito gyvosios bendruomenės statyba.

Po šv. Mišių žodį taręs (beje, pasisveikino lietuviškai) princas Inigo von Urachas patikino pajautęs provincijos parapijos bendruomenės gyvumą, ypač patiko nuoširdus choro giedojimas. „Norėjosi ir pačiam kartu giedoti, bet dar tiek gerai nemoku lietuviškai, o čia, prie Dievo Motinos paveikslo jaučiuosi kaip namuose, Bavarijoje, kur labai garbinama Marija,“- sakė svečias. Pasidžiaugė, kad šio krašto žmonės per visas diktatūras ir politinius režimus išsaugojo katalikiškumą, palinkėjo tikėjimo ir vilties. Karališkosios kilmės svečiai alvitiečius taip pat sužavėjo nuoširdžiu pamaldumu, tikėjimo liudijimu šv. Mišių metu.

Parapijos klebonas V. Kajokas svečiams įteikė atminimo dovanėles - knygas apie Lietuvą bei alvitiečio tautodailininko išdrožtą Rūpintojėlį. Po šv. Mišių kunigas V. Kajokas pašventino atminimą lentą, pritvirtintą prie šventoriuje likusios senosios Alvito bažnyčios fragmento. Įrašas joje praeiviams ir ateinančioms kartoms bylos apie alvitiečių dėkingumą Švč. M. Marijai už Lietuvos laisvę valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Kaip padėka į dangų kilo čia visų kartu sugiedota giesmė „Marija, Marija“.

Visi svečiai ir iškilmėse dalyvavę alvitiečiai bendravimą pratęsė šv. Kazimiero vaikų globos namuose, susipažino su jų gyvenimu, pasivaišino parapijos Carito savanorių paruoštomis vaišėmis. Princesė Danielė von Urach pasidalijo liudijimu, kaip jų šeima Vokietijoje įsijungusi į katalikišką veiklą, rūpinasi socialiniais, gyvybės išsaugojimo klausimais. Pasidžiaugė, kad Alvite vaikų globos namuose palaikoma katalikiška dvasia, apgailestavo išgirdusi žinią, jog ateityje Lietuvoje numatoma išformuoti tokias vaikų globos įstaigas. Trumpo pasisakymo metu ir vėliau privačiuose pokalbiuose svečiai vylėsi, jog tokiems projektams, kaip katalikiški vaikų globos namai, išlikti ir sėkmingai gyvuoti Dievo planuose vieta yra numatyta, belieka tik sujungti privačias iniciatyvas, norus, darbus, lėšas.

„alvitas401.JPG

Birutė Nenėnienė

««« atgal