Naujienos

Iškilmingos padėkos šv. Mišios už popiežiaus Pranciškaus vizitą

Praėjus keletui savaičių po popiežiaus Pranciškaus apsilankymo mūsų krašte, Lietuvos vyskupai pakvietė tikinčiuosius iškilmingai dėkoti Viešpačiui už šią nepaprastą malonę – apaštališkąjį vizitą. Spalio 21 d., tokio kvietimo vedini, tikintieji rinkosi vyskupijų katedrose ir kitose šventovėse bendrai padėkos maldai už vizito metu gautas malones.

Šia intencija tikintieji iš įvairių parapijų taip pat gausiai rinkosi ir į Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą, kur 12 val. iškilmingai liturgijai vadovavo J. E. vysk. Rimantas Norvila. Taip pat drauge meldėsi ir atstovai kunigai iš įvairių vyskupijos dekanatų.

Ganytojas savo pamoksle išryškino tam tikrus pokyčius praėjus 25 metams po pirmojo apaštališkojo vizito: „Šiandien uoliai lankantys Bažnyčią tikintieji turi daugiau religinių žinių nei tik ką atgavus nepriklausomybę. Taip pat mūsų dienomis turime daugiau įvairių socialinių ir religinių iniciatyvų, įvairių judėjimų, organizacijų, maldos grupių. Dalyvaujantys visose šiose iniciatyvose Bažnyčios nariai tapo sąmoningesniais katalikais, bet einančių į sekmadienio Mišias iš tradicijos sumažėjo. Taigi sąmoningumo religiniame gyvenime daugiau, bet tų sąmoningesnių tikinčiųjų nėra daug.“

Taip pat Jo ekscelencija priminė, kad pastarasis popiežiaus Pranciškaus vizitas vyko jau gerokai pasikeitusioje Lietuvoje. Todėl ir dabartinė popiežiaus žinia Lietuvai turėjo kiek kitokius akcentus. Keletą jų minėjo vyskupas: „Viena iš sričių, liečianti mūsų praeitį ir ne kartą paminėta popiežiaus tai kankinystė ir iš jos mus pasiekiantys tikėjimo tvirtumo liudijimai. Ne tik apsilankydamas Genocido aukų muziejuje, bet ir kitomis progomis popiežius Pranciškus vis primindavo mūsų Bažnyčios didžiulį paveldą - kankinių liudijimus, jų didelę reikšmę ir didelį svorį, tartum užnugarį, atramą šiandieninei Lietuvai.“

Dar jis pabrėžė vilties svarbą: „Pagrindinė popiežiaus žinia buvo liečianti viltį. Ir kelionės moto, ir jo pasisakymai dažnai priminė vilties svarbą mūsų krašto žmonėms. Jau pirmame susitikime Pranciškus sakė: “…kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos.”

Taip pat akcentuota artimo meilė: "Pranciškus skatino atsigręžti į silpnesniuosius. Jis sakė, jog tai: “…tie, kurie neturi nieko duoti mainais, kad būtų apmokėta už mūsų pastangas ir savęs apribojimą? Galbūt tai <…> bedarbiai, kurie priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų." Taip pat Pranciškus prie Aušros Vartų susitikdamas su daugiavaikėmis ir po savo pastoge priglaudusiomis ne savus vaikus šeimomis, sustodamas ir aplankydamas mirštančius ligonius, mūsų žvilgsnius kreipė į visus, kuriems reikia pagalbos, dėmesio, gerumo. Pasilenkimas prie silpnesnio ir mus augina, tai tampa pagalba, ugdant meilę mumyse. Tai priešnuodis prieš susvetimėjimą šeimose, visuomenėje, tai vaistai prieš vilties praradimą, nusiminimą."

„padekospamaldos11.JPG

„padekospamaldos22.JPG

««« atgal