Naujienos

Kalvarijos Švč. M. Marijos Vardo parapijos tikinčiųjų piligrimystės įspūdžiai

Kelionių, išvykų, ekskursijų būna įvairių... poilsinių, mokslinių, pažintinių ir t.t. Tačiau šių metų lapkričio 14 dieną išvykai labiausiai tinkantis pavadinimas – piligriminė kelionė, kada mes, Kalvarijos Švč. M. Marijos Vardo parapijos tikintieji (45 žmonės) 8 valandą ryte, smulkiam lietui lyjant, išvykome į Vilnių, į Aušros vartų Švč. M. Marijos, Dievo gailestingumo Motinos atlaidus. Į šią kelionę mus pakvietė ir viską tiksliai suplanavo mūsų parapijos klebonas kun. Algirdas Žukauskas. Autobusui pajudėjus, jis visiems palinkėjo sėkmingos ir dvasingos kelionės. Vėliau kalbėjome Rožinio maldą. Po kiekvieno slėpinio kunigas pateikdavo minčių iš popiežiaus Pranciškaus rožinio apmąstymų, pvz. :“Kaip suprantu žodį Gailestingumas, kokį gailestingumo darbą gali šiandien atlikti ir t.t.“.

Pirmoji mūsų kelionės „stotis“ buvo Kaišiadorys ir ten esanti Kristaus Atsimainymo katedra – bazilika. Šios bazilikos klebonas monsinjoras kun. Rimvydas Jurkevičius mus priėmė Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio koplyčioje. Jis mums daug papasakojo apie pačią baziliką, apie šventų paveikslų atsiradimą šioje koplyčioje. Taip pat arkivyskupą – kankinį T. Matulionį. Po to mes meldėmės ir galėjome prisiliesti prie Palaimintojo Arkivyskupo relikvijų, be to užrašyti ir palikti savo intencijas, prašant Palaimintojo užtarimo.

Iš Kaišiadorių važiavome į Vilnių. Sostinėje mūsų kelionės vadovas kun. Algirdas buvo numatęs keletą svarbių aplankymui vietų. Kad kelionė neprailgtų, kunigas mums pateikė įdomios medžiagos apie Šv. Kazimierą, kuris išgyveno tik 25 metus ir 5 mėnesius. Jis yra mūsų Tėvynės globėjas. Jam buvo būdingi aukšti idealai, o jų ir siekė savo trumpame gyvenime. Jo širdyje liepsnojo gyvas tikėjimas, tarpusavio meilė. Pats būdamas tyras, jis troško, kad ir jaunimas suprastų tyro gyvenimo grožį. Vilniuje pirmiausia aplankėme Arkikatedrą, meldėmės šv. Kazimiero koplyčioje, kur sukalbėjome šv. Kazimiero litaniją. Tai pat nulenkėme galvas prie Nukryžiuotojo Tremtinių koplyčioje. Pabuvoję ir pasimeldę Arkikatedroje, aplankėme Šv. Kazimiero bažnyčią, kuri tarybiniais laikais buvo apleista ir paversta ateizmo muziejumi, susipažinome su jėzuitų veikla.

Tolimesnis mūsų kelionės tikslas – Dievo gailestingumo šventovė. Čia, mūsų kunigui vadovaujant, sukalbėjome Dievo gailestingumo vainikėlį ir litaniją, be to kiekvienas asmeniškai galėjome melstis ir apmąstyti prie išstatyto Švč. Sakramento ne tik tai, kiek Dievas mums gailestingas, bet ir kiek mes patys esame gero nuveikę dėl Artimo ir taip pat dėl mums svetimo, kartais net nepažįstamo žmogaus. Šioje šventovėje prieš mūsų akis matosi žodžiai užrašyti įvairiomis pasaulio kalbomis: “Jėzau, pasitikiu Tavimi“, kurie ragina kiekvieną nelikti abejingu, pasitikėti Gerojo Dievo gailestingumu.

Rimti ir susikaupę ėjome link Aušros Vartų. Tai buvo bene svarbiausias mūsų piligrimystės tikslas – Aušros Vartų Švč. M. Marijos Dievo Gailestingumo Motinos atlaidai. Prieš Šv. Mišias, kurios buvo aukojamos šv. Teresės bažnyčioje, mes suklupome ir pasimeldėme prie Švč. Marijos paveikslo Aušros Vartų koplyčioje. Šioje šventovėje neseniai meldėsi ir popiežius Pranciškus. Jis mums tada kalbėjo, kad „Ši Motina gailestingai ir nuolankiai žvelgia į mus, iš šios Gailestingosios Dievo Motinos turime mokytis kantrumo, atleidimo, gailestingumo, todėl mes turime atsiduoti Jos vedimui, jos globai.“

Šv. Teresės bažnyčioje Šv. Mišias aukojo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Savo homiliją jis pradėjo žodžiais:“ Prieš 35 metus aš buvau ilgiems nelaisvės metams išvežtas nežinoma kryptimi į tremtį, o kai grįžau į Lietuvą, pirmiausiai atėjau padėkoti Aušros vartų Marijai už tai, kad iškenčiau visus kankinimus ir gyvas sugrįžau namo“. Jis, kaip ir popiežius Pranciškus, kvietė mus kalbėti Rožinį, mokytis iš Marijos ir pasitikėti jos gailestingumu. Lapkričio 14 dienos 15 valandos šv. Mišios buvo skirtos Vilkaviškio vyskupijai. Po šv. Mišių, sukalbėję Švč. M. Marijos litaniją, gavę arkivyskupo palaiminimą, išėjome iš bažnyčios jau temstant, tačiau džiaugėmės geru oru ir jautėmės dvasiškai pakylėti.

Už Aušros Vartų mūsų jau laukė autobusas. Prieš akis dar vienas svarbus sustojimas – Trakai, o konkrečiai ne garsi Maironio apdainuota Trakų pilis, bet Švč. M. Marijos Apsilankymo bazilika, garsėjanti stebuklingu paveikslu. Čia bažnyčios patarnautojas maloniai sutiko mums papasakoti apie pačią bažnyčią, joje atliekamus restauravimo darbus, o svarbiausia apie malonėmis ir stebuklais garsėjantį Trakų Dievo Motinos paveikslą, kuris 1718 m. rugsėjo 4 d. oficialiai buvo pripažintas stebuklingu. Šiais metais švenčiama 300 metų vainikavimo popiežiaus karūnomis jubiliejus. Prie šio paveikslo yra daug votų, liudijančių apie įvairius išgijimus ir kitas per Švč. Marijos užtarimą gautas malones. Mes, kalvarijiečiai, taip pat pasimeldėme prie šio paveikslo, pavesdami Marijos globai savo vaikus, šeimas, jaunimą, savo parapijos ir krašto žmones.

Nors mūsų piligriminė kelionė baigėsi jau tamsoje, buvome truputį pavargę, bet mintyse dar buvome bažnyčiose: vieni gal Dievo Gailestingumo šventovėje, kiti Aušros Vartuose ar Trakuose, tačiau širdyje buvo lengva ir gera – mes dar buvome Švč. M. Marijos artumoje. Pasilikime ir toliau Jos globoje ir tikėkime, kad Gailestingasis Dievas ir visų mūsų Motina Marija laimins mus ir mūsų artimuosius.

„kalvarijieciai.jpg

„kalvarijieciai1.jpg

Kelionės įspūdžius užrašė Stasė Mameniškienė

««« atgal