Naujienos

Palaimintojo arkivyskupo JURGIO MATULAIČIO MIC beatifikacijos metinių minėjimas Marijampolėje (2013 07 06–14)

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai Tikėjimo metais Viešpatie! Tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs!
(Pal. J. Matulaitis)

Tradicija, ir tik tradicija, gali išsaugoti esminius ir svarbiausius dalykus. Tokia katalikiško gyvenimo Lietuvoje tradicija jau tapo palaimintojo arkivyskupo J.Matulaičio atlaidai Marijampolėje, kurie šiais, Tikėjimo, metais yra skirti Jo paskelbimo palaimintuoju 26-osioms metinėms. Iškilmių išvakarėse, šeštadienį, tikintis jaunimas nuo bazilikos išėjo į piligriminį žygį Lūginėn, tėvo Jurgio tėviškėn. Jaunuoliai tai pavadino savaitgalio iššūkiu, nes apie 80 žmonių išėjo ne šiaip sau žygin, bet į procesiją paskui kryžių, procesiją su giesmėmis ir maldomis, kuri nusidriekė miesto gatvėmis ir kur gali sutikti pašaipų žvilgsnį ar repliką. Tai ir buvo iššūkis jaunam žmogui, nes teko atvirai demonstruoti (gerąja šio žodžio prasme) savo tikėjimą, savo sekimą Kristumi; tokią eiseną jau gali pavadinti gyvenimo simboliu, o ėjimas paskui kryžių kartu su bendruomene, kurią jungia malda, jau ypatingas savo reikšme, savo jėga. Neveltui tos dienos intencija buvo parinktas teiginys: Palaimintasis Jurgi, nepalaužiamo tikėjimo vyre, lydėk mus tikėjimo kelionėje.

Pasiekę Lūginę jaunuoliai įsikūrė nakčiai ir pasirengė vakarinei programai, veikloms. Po šv. Mišių, vakarienės, kunigo Arūno Simonavičiaus katechezės, pasiskirstę grupelėmis aptarinėjo dienos įspūdžius bei lūkesčius. Vakaronė, šokant lietuvių liaudies šokius, tarsi liudijo, kad tikėjimas netrukdo žmogui linksmintis, priešingai – tikėjimas veda į džiaugsmą... Nesibaigiantį džiaugsmą.

Po vakaro maldos prasidėjo adoracija, kai Jis žiūri į mane, o aš į Jį; kai supranti ir pajunti tai, ką Kristus duonoje byloja, - Dievas yra pažinus, o tikėjimas yra labiau konkretus nei abstraktus dalykas, pasireiškiantis konkrečiais darbais.

Išaušo nuostabi Viešpaties diena, pėsčiomis sugrįžę į baziliką jaunuoliai priėmė Jo (Viešpaties) malonę – pirmąją atlaidų šventės dieną. Pirmasis atlaidų sekmadienis buvo skirtas jaunimui, buvo meldžiamasi už parapijų jaunimo grupes, chorų narius ir visus jaunus žmones, o šios dienos intencija kreipėsi ir prašė: Palaimintasis Jurgi, jaunimo mokytojau ir kelrodi, mokyk mus gyvo tikėjimo. Šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas J.Žemaitis MIC, homiliją sakė bazilikos klebonas A. Šidlauskas MIC. Pagrindinė homilijos mintis – draugystė; koks turi būti draugas, ar aš būčiau geras draugas ir kodėl Jėzus, išsiųsdamas 72 mokinius, padalino juos po du. Homilija skatino analizuoti, svarstyti, pagalvoti apie save, pažinti save.

Po Šventų Mišių prie palaimintojo relikvijų buvo sudėtos votos, klebonas supažindino su liudijimų turiniu: dvi seserys liudijo apie stebuklingą savo motinos pagijimą po sunkios tulžies akmenligės formos. 2011 m. liepos mėnesį prasidėjo akmenligės priepuolis su visomis galimomis komplikacijomis ir medicina jau buvo bejėgė. Seserys gavo iš kunigo palaimintojo maldynėlį ir pradėjo karštai melstis; rugsėjo mėnesį motina jau buvo visiškai sveika. Antrasis liudijimas buvo jaunos šeimos, kurios mažytė, net dviejų metukų neturinti dukrelė susirgo leukemija. 2011 m. keletą kartų buvo kovojama dėl jos gyvybės, buvo aukojamos šv. Mišios, meldžiamasi į palaimintąjį ir įvyko stebuklas, dukrelė pasveiko.

Laimingi šių šeimų nariai, kaip padėkos ženklą, atnešė votas prie palaimintojo.

Tradiciškai baigėsi pirmoji atlaidų savaitės diena – pasivaišinę agapėje, aplankę palaimintojo muziejų, dar kartą pailsėję bazilikos rimtyje, maldininkai skirstėsi kas kur. Vieni į namus, kiti į Lūginę pasisemti stiprybės, ramybės ir nusilenkti tai vietai, kur gimė ir augo didysis mūsų krašto tikėjimo vyras.




Pirmadienį, liepos 8-ąją dieną, į baziliką rinkosi Alytaus dekanato tikintieji, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš Alytaus, Rumbonių, Santaikos draugijos skyrių. Šią dieną visi meldėsi už katalikiškų judėjimų, maldos grupių ir bendruomenių narius, kreipdamiesi į palaimintąjį ir prašydami: Palaimintasis Jurgi, darbštumo ir maldingumo pavyzdy, įkvėpk mums veiklaus tikėjimo.

Šv. Rožinio maldą prie palaimintojo relikvijų vedė Draugijos nariai, slėpinius pristatydami palaimintojo žodžiais iš „Užrašų“, katechezę skaitė kunigas Tomas Miliauskas MIC. Prelegentas provokavo tikinčiuosius mąstymui ir įsigilinimui į tikėjimo tiesas, pabrėždamas, kad šiais, Tikėjimo metais į Europą sugrįžta tikėjimas. Priešpastatė tikėjimą ir ateizmą, teigdamas, kad ir su ateistų kai kuriais teiginiais galima sutikti, nors kalbant apie Dievo nebuvimo patirtį šiandieniniame pasaulyje, reikia pripažinti, kad ateistų aiškinimas, sprendimai yra labai skuboti, greiti (Dievas mirė,- F.Nyčė. Dievas neegzistuoja,- teigė kiti). Būtini 3 kantrumo Dievo atžvilgiu būdai: tikėjimas, meilė, viltis. Dievas yra paslaptis ir būtina siekti prie jo priartėti, kantriai būti prie slėpinio slenksčio, kantriai bręsti. Tikėjimo žmogui prireikia, kai faktai apsigaubia tamsa, o tikėjimo užduotis – išmokyti mus gyventi šalia paslapties. Tikėjimo kelias yra ilgas ir vingiuotas, reikia nebijoti ir praradimų, ir ieškojimų, nes Dievo paieška (kad ir prie įvairių tikėjimo grupelių) nebūtinai yra blogybė. Antra vertus, neapsigauti, pvz., nebūtinai tai reiškia, kad patiriame Dievą, jei gerai jaučiamės per maldą. Krikščioniškas tikėjimas ir tikėjimas, kad Dievas yra, yra du skirtingi dalykai. Dievo nebuvimo išgyvenimas gali traukti prie Dievo, arba ne. Kunigas Tomas baigdamas homiliją pabrėžė, kad prievarta nieko negalima prie Dievo patraukti, būtina priimti visus būdus ir metodus, negalvojant, kad tik mes (katalikai) teisingai mąstome ir turime Dievą savo kišenėse.

Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pradėdamas šv.Mišias pasveikino tikinčiuosius, priminė palaimintojo nuopelnus Bažnyčiai ir Jo atlaidų reikšmę šiais, tikėjimo metais.

Šv. Rašto mintį „Džiaukitės, kad jūsų vardai aukso raidėmis įrašyti danguje“ citavo homilijos autorius, kunigas T.Miliauskas MIC. Jis apmąstė šv. Pauliaus žodžius apie kentėjimo už draugus džiaugsmą, apie prasmingą kentėjimą, kentėjimą, turintį tikslą, pakylantį iš fizinio lygmens į dvasinį. Kentėjimą, kurio šiek tiek reiktų patirti kiekvienam žmogui, nes kančia brandina ir tobulina. Kalbėdamas apie Kristaus mokinių skaičių (kurių iš pradžių buvo daug, prijaučiančių, po to 12, tikrų, tikriausių, o nukryžiavimo momentą liko tik vienas Jonas, kuris tikriausiai neturėjo ko prarasti), prelegentas aptarė įvairias žmonių intencijas, kurios juos tada patraukė prie Jėzaus ir siūlė mums pagalvoti, ar mes nesame dažnai tik kaulintojai, prašantys sau, savo vaikams, na, dar artimiesiems.

Tikėjimas ateina per klausymą, o susikaupti nėra lengva; galima būtų išvesti formulę: malda – tikėjimas – kova. Kunigas išsakė mintį, kad skaitydamas palaimintojo „Užrašus“, niekur nerado, kad tėvas Jurgis būtų išgyvenęs tikėjimo krizę; gal Jo tikėjimas buvo skausmų subrandintas. Baigdamas homiliją paragino mus džiaugtis tuo, kad mūsų vardai įrašyti danguje ir kad esmingiausias dalykas krikščioniui yra išlikti Dievo atmintyje.

Susikaupę, suklupę Eucharistinėje aukoje prieš altorių, nuolankiomis ir sugrudusiomis širdimis priėmę šv. Komuniją, rinkosi tikintieji į palaimintojo koplyčią, kad, nusilenkdami, melsdamiesi ir sekdami Juo, pasiryžtų tarnauti kilniam tikslui – didesnei Dievo garbei.

Po agapės daug kas sugrįžo atgal į koplyčią: šiais metais pradėtos tikinčiųjų pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos, kurias vedė parapijos klebonas. Tik vienas Dievas žino, ką išgyveno žmogus, ranka (ir širdimi) prigludęs prie palaimintojo relikvijų: ramybę, džiaugsmą, viltį...bet į namus išvyko jau kitoks, palytėtas matulaitiškos dvasios, paliestas Dieviškos šviesos.




Palaimintasis Jurgi, dvasinės giedros ir ramybės nešėjau, ragink mus nešti tikėjimo džiaugsmą
Skelbdami tokią intenciją rinkosi maldininkai į liepos 9 dienos, trečiosios dienos, atlaidus, socialinių darbuotojų ir savanorių dienos, kai su Aleksoto ir Prienų dekanato piligrimais visi meldėsi už Caritas, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius bei visus socialinius darbuotojus ir savanorius.

Po šv. Rožinio maldos, kurią prie palaimintojo relikvijų vedė Draugijos Ratnyčios skyriaus nariai, susikaupę tikintieji klausėsi kunigo, Rokų parapijos klebono Virginijaus Gražulevičiaus katechezės. Dievo tautos sąvoka; ką reiškia būti Dievo tauta? Ką reiškia patirti Dieviškos malonės gausą? Juk Dievas nėra vienos kurios nors tautos. Prisimenant šv. Pauliaus žodžius, kad Dievo tautoje – Bažnyčioje - nėra nei graiko, nei žydo... galima klausti - tai kaip gi tampama Dievo tauta? Tik iš naujo atgimstant, auginant savo tikėjimą, tik pripažįstant Dievą kaip vienintelį, o kitą, savo artimą, pripažįstant kaip save patį. Kiekvienas turėtume padaryti vieną dalyką – melstis už tuos, ant kurių esame supykę. Dievo tautos misija – nešti pasauliui išganymą per Dievą; taip kartais tamsi tikrovė gali pasikeisti, jei mes nešime Dievo šviesą savo aplinkoje. Dievas yra stipresnis ir už velnią, ir už blogį. Bažnyčia turi būti atviromis durimis, turime išeiti iš jos ir skleisti bendrą gėrį, kuris yra tikėjimas. Kiekvienam turime parodyti Dievo meilę; gal tu šiandien paklydęs, bet esi Dievo vaikas. Turėtume mokytis iš Mergelės Marijos, kuri išsaugojo savo tikėjimą nuolankaus klusnumo dėka. Turėtų mums būti pavyzdžiu palaimintasis, kuris meldėsi Viešpačiui dėkodamas už visas malones, už suteiktą stiprybę. Baigdamas katechezę kunigas Virginijus kreipėsi į palaimintąjį prašydamas melsti už mus.

Šv. Mišias celebravo JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, koncelebravo Aleksoto, Prienų bei Marijampolės dekanatų kunigai. Pradėdamas iškilmę emeritas pakvietė visus pagerbti kilnųjį tautos sūnų palaimintąjį Jurgį, pasidalino prisiminimais apie tą dieną, kai Jis (tėvas Jurgis) buvo paskelbtas palaimintuoju, apie tą gūdųjį sovietmetį, tačiau bazilikoje ir jos prieigose susirinko minių minios, visi buvo laimingi ir džiaugėsi lyg nujausdami Tėvynės išsivadavimą, o netrukus prasidėjo Sąjūdžio judėjimas. Galime sakyti, kad ir palaimintasis iš dangaus laimino mažutės Lietuvos išsilaisvinimo žingsnius. O ši iškilmių diena, atsiliepiant į popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi, ragina padėti vargstantiems ir skurstantiems, t.y. tęsti tą darbą, kurį anuomet pradėjo palaimintasis.

Kunigas Virginijus Gražulevičius homilijoje sugrįžo prie katechezės minčių, kad šiandien meldžiamasi už organizacijas, kurios padeda labiausiai nuskriaustiems, kad tarnystė yra skirta visai Dievo tautai, kad Jėzus ragina visus įsitraukti į šią kilnią pareigą, todėl Jis ir siunčia 72 mokinius; jų (mokinių) ir mūsų tikslas – eiti ir skelbti, ką visais laikais darė ir daro misionieriai pasaulio pakraščiuose. Ir šiandien, atsiliepdamos į krikščionišką pašaukimą apaštalauti, įvairios organizacijos, bendruomenės, bendrijos neturėtų pamiršti maldos svarbos, nes tikroji Evangelijos galybė kaip tik ir slypi maldos nuoširdume.

Draugijos nariai atnešdami atnašas aukojo: pyragą, kaip Dievo dovaną žmogaus tarnystei įamžinti; Dzūkijos miškų uogas – ligonių sveikatai; Ratnyčios parapijos tikinčiųjų surašytas palaimintojo mintis ir išspausdintas laikraštyje „Žodis“; Garliavos tikintieji – Eucharistinę duoną ir vyną.

Po šv. Mišių vyskupas emeritas J.Žemaitis padėkojo kunigams, Garliavos bažnyčios chorui ir kiekvienam, kuris ryžtasi pasišvęsti kilniam meilės darbui kito labui. Pakvietė dar susitelkti maldai prie palaimintojo relikvijų, pasidalinti meile ir duona agapėje bei aplankyti Lūginės koplyčią.

Po agapės daug kas sugrįžo atgal į koplyčią: susikaupimui ir pasivedimui pal. J. Matulaičio užtarimui, pamaldas vedė parapijos klebonas. Nurimsta širdis, prigludusi prie kolonos, pasitraukia pasaulio rūpesčiai, negerumai, vargai ir, rodos, pati gelmių gelmė kuo nuoširdžiausiai tavyje sako: Štai ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios.




Palaimintasis Jurgi, blogio gerumu nugalėtojau, išprašyk mums drąsaus tikėjimo
Liepos 10 d.- švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena
. Tikintieji meldėsi už tikybos mokytojus ir katechetus, visus švietimo bei žiniasklaidos darbuotojus. Tai buvo Šakių dekanato diena, todėl Šv. Rožinio maldai vadovavo vieno gausiausių PJM [palaimintojo Jurgio Matulaičio] draugijos skyrių nariai, vadovaujami Danutės Grimalauskienės.

Katechezę vedė Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovas bei parapijinės katechezės, tikybos mokymo ir religinio švietimo koordinatorius kunigas Rytis Baltrušaitis. Nors šios dienos visa maldų intencija buvo svarbi, nes mokytojai formuoja tautos dvasinį charakterį ir laikyseną, bet prelegentas daugiau dėmesio skyrė žiniasklaidai, pabrėždamas, kad mes turime būti labai atidūs kritikuodami, o tuo labiau smerkdami, nes tarp žiniasklaidos atstovų yra nepaprastai daug aukštos moralės ir inteligencijos žmonių. Prieš smerkdami turėtume pagalvoti apie save, savo elgesį, savo pasirinkimą, kurią spaudą skaityti; pagalvoti, ar dažnai ir ar nuoširdžiai už juos meldžiamės. Paminėjo lektorius ir popiežių Pranciškų, kuris po išrinkimo pirmiausia sukvietė žurnalistus ir padėkojo už jų darbą, ypač tiems, kurie įvykius perteikė teisingai tikėjimo požiūriu. Tuo būdu popiežius iškėlė labai svarbų žiniasklaidai uždavinį – perduoti žinią neiškraipant tiesos.

Kunigas Rytis kalbėdamas apie žiniasklaidą išskyrė dvi medalio puses: publicistikos kūrėjus ir jos vartotojus, skaitytojus, antrąją medalio pusę. Mes, skaitytojai, kalbame, kiek daug purvo ir negatyvo mūsų spaudoje, bet juk neprivalome viso to skaityti; jei niekas nepirktų ir neskaitytų, tai tokia spauda pati sunyktų; jei nors mes, katalikai, nepalaikytume tokios spaudos, kaip pasikeistų padėtis. Šiais, Tikėjimo metais, yra puiki galimybė ryšiui su Jėzumi atnaujinti, būtent, skaitant katalikišką spaudą; negalime sakyti, kad Lietuvoje stokojame katalikiškos spaudos, jos turime tikrai nemažai ir geros. Turėtume kiekvienas sau pasakyti, kad geros katalikiškos literatūros skaitymas yra mano kaip krikščionio identiteto palaikymas. Prelegentas priminė popiežiaus Pranciškaus žinią socialiniams tinklams, jų vartotojų atsakomybę, nes virtualioje erdvėje galime rasti daug gerų, krikščioniškų dalykų. Bažnyčia turi išnaudoti internetines galimybes Evangelijai skleisti; apie tai kalbėjo dar popiežius Jonas Paulius II. Būtent virtuali erdvė gali veiksmingai prisidėti prie žmonijos darnos ir harmonizavimo; o žmonės internetiniuose tinkluose privalėtų būti sąžiningi ir autentiški, privalėtų atsakyti už tai, ką sako, nesislėpti už anonimo. Tiesa, teisingumas, geros bei šviesios mintys ir etc. yra didelė galimybė kam nors gal tapti praregėjimo ženklu. Galimybė pasidalyti yra didžiulė dovana: žinoti – pasidalinti – augti ir kurti žmonių bendrystę. Prisimindami Šv. Rašto žodžius Eikite į visą pasaulį...ir skelbkite Evangeliją, turėtume gerai pagalvoti prieš kritikuodami žiniasklaidą ir paklausti savęs – ar visada esme teisingi.

Vyskupų R. Norvilos ir J. Žemaičio, MIC, ir atvykusių kunigų koncelebruotose šv. Mišiose buvo meldžiama Dievo palaimos ir pagalbos Palaimintajam Jurgiui užtariant mokytojams, ypač dorinio ugdymo (tikybos), visiems piligrimams, susirinkusiems šią dieną šventykloje. Homilijoje kunigas Rytis Baltrušaitis daug dėmesio skyrė Vilkaviškio katedros konsekravimo metinėms, pabrėždamas katedros reikšmę žmogaus ir Bažnyčios gyvenime. Su katedra susiję svarbiausi mūsų gyvenimo įvykiai, katedra yra vyskupijos širdis, ypač kai apie altorių prie vyskupo susiburia kunigai, tikintieji. Maldos malonės laikas, dangaus ženklas, kad esam vieni kitiem reikalingi, esam bendruomenė. Būtent katedroje vyskupas skelbia Kristaus mokslą ir šioje erdvėje galim susitikti su Kristumi. Katedra kaip namai, o žmogaus santykis su kitu žmogumi giliausias, atviriausias namuose, todėl ir su Dievu geriausia susitikti Jo namuose.

Homiletas kalbėjo apie vidinę mūsų šventovę, tarsi klausė, ar esame pasirengę susitikti su Dievu? Nes aplink dar daug matome apleistų šventovių. Dabar madinga skelbti įvairias akcijas, todėl gal ir mums pats laikas Tikėjimo metais paskelbti savo širdies restauravimo akciją. Širdies šventovės atnaujinimas nėra individualus dalykas, nes ir tikėjimas yra viešas dalykas, šiandien broliai ir sesės maldoje prisiliečia prie kito žmogaus gyvenimo; malda, ypač vieša, yra ypatinga malonė. Jėzaus klausimas: O kuo jūs mane laikote? yra klausimas ir mums, nes nuo mūsų atsakymo, nuo mūsų pasirinkimo priklauso mūsų gyvenimas – ar Jėzus yra drauge, ar yra mano gyvenimo centras. Baigdamas homiliją kunigas Rytis palinkėjo visiems brandžios gražios piligrimystės į savo širdies katedras užtariant palaimintajam.

Po bendruomenės maldos, kurios metu skambėjo šv. Mišių intencijų prašymai, buvo atneštos atnašos: knyga „Jurgutis“ apie palaimintojo vaikystę ir skirta pradinių klasių mokiniams, duona, žemės ir žmogaus darbo vaisius ant agapės stalo ir Eucharistinė duona ir vynas.

Baigdamas šv. Mišias JE vyskupas R. Norvila padėkojo gražiai giedojusiam Sintautų parapijos chorui, šv. Pranciškaus bernardinų provincijolui broliui Astijui, visiems broliams kunigams, pašvęstojo gyvenimo seserims, PJM draugijos nariams, visiems mokytojams, kurių misija visuomenėje yra labai svarbi, nes jei neturime tikėjimo vertybinio pamato, lieka bendrystė tik iš baimės ar intereso.

Susikaupėme prie palaimintojo relikvijų, pasivedėme Jam prašydami užtarimo ir širdyje suskambo Jo žodžiai: Į tikslą turime eiti drąsiai ir ryžtingu keliu, kurį mums nurodo Dievas, ir ten, kur Dievo Dvasia mus veda, nepaisydami jokių trukdymų ir nieko nesibaimindami. Jei būsime pilni Dievo Dvasios, tai galų gale viską nugalėsime.



Palaimintasis Jurgi, uolusis Kristaus Evangelijos šaukly, skatink mus liudyti tikėjimą
Liepos 11 diena.
Penktoji atlaidų diena prasidėjo tradiciškai – Šv. Rožinio malda prie palaimintojo relikvijų, tik gal ji (malda) buvo ramesnė, dvasingesnė, labiau išgyvenama vidumi, kaip tai geba padaryti seserys vienuolės, kiekvieną dieną pašvenčiančios Dievui ir žmonėms. Lazdijų dekanato atstovai ir daug atvykusių kunigų iš Kauno arkivyskupijos, Panevėžio, Šiaulių, Vilkaviškio vyskupijų meldėsi šią dieną už pašvęstojo gyvenimo atstovus: vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečių institutų narius, giedojo Krosnos parapijos choras.

Sakydamas katechezę Vytautas Brilius MIC, Lietuvos Marijonų provincijos vyresnysis, aptarė Bažnyčios mokymą apie Dievo tautą, jos (Bažnyčios) narių sąrangą, priminė 2-osios Kanonų (Teisės) knygos teiginius. Iškėlęs klausimą, kas yra tikintieji? - paaiškino, kad tai yra tie, kurie krikštu sujungti į Kristaus tautą ir turi atlikti savo misiją. Žmogui būdinga klysti, daryti nuodėmes, tačiau jei tik žmogus nuoširdžiai ateina pas Dievą, jam atleidžiamos nuodėmės, visos iš karto. Ypatingas yra Krikšto sakramentas, vienintelis jis atleidžia gimtąją nuodėmę. Taip žmogus tampa Dievui artimas, įvedamas į Dievo vaikų šeimą, krikštu tampa artimas Dievui ir Bažnyčiai. Bažnyčia turi tris pasiuntinybes: mokymo (kunigiška tarnystė), pašventinimo (pašventinimo ritualuose gali dalyvauti ir juos atlikti kiekvienas tikintysis), karališka tarnystė, vykdoma jau tik kunigų, dvasininkų. Kiekvienas pagal savo pareigas ir padėtį turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, o kiekvieno tikinčiojo bendrystė su Bažnyčia yra trijų lygmenų: tikėjimo, sakramentinis. Dvasininkų vaidmuo pabrėžiamas, bet labai svarbus yra ir kiekvieno tikinčiojo vaidmuo,- skelbti tikėjimą šeimoje, palaikyti Bažnyčios mokymą, liudyti savo tikėjimą ir Bažnyčios mokymą. Pvz., dabar ne- madoj gausios šeimos, bet atsiranda ir tokių šeimų, kurios augina 4 ir daugiau vaikų, reikia jas (šeimas) dvasiškai palaikyti, rodyti pavyzdžiu kitiems ir aukštinti. Prelegentas baigdamas katechezę kreipėsi prašydamas Dievą palaimintajam užtariant suteikti drąsos priimti savo tikėjimą, jį brandinti ir skelbti.

Šv. Mišioms vadovavęs JE vyskupas R. Norvila pasveikinimo pradžioje prisiminė Europos globėją, šventąjį abatą Benediktą, kurio diena yra būtent liepos 11–oji. Apie jį kalbėjo homilijoje ir tėvas Vytautas pateikdamas kai kuriuos biografijos faktus. Tai buvo vienuolis, kuris 6 a. atsiskyrė, išėjo į kalnus, daug meldėsi, prie jo prisijungė piemenys. Benediktas sukūrė regulą, kad gyvenimas būtų ne sau, o bendrystei, tarnystei kitiems, nes tik taip žmogus atskleidžia ir savo žmogiškumą, ir bendruomeniškumą, gyvena kitiems.

Pradėjo homiliją tėvas Vytautas apsvarstydamas Evangelijos žodžius apie Petro klausimą Jėzui: Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave ir kas mums bus už tai? Jėzus atsako, kad kiekvienas, kuris seka Jį, paveldės šimteriopai. Toks atsakymas ir Evangelijos žodžiai gal ir nelabai dera su šios dienos intencija – kunigišku ir vienuolišku pašaukimu, su tarnyste, su pagrindine mintimi, kokiu būdu tarnauti Viešpačiui? Senajame Testamente daug kalbama apie atnašas, aukas, bet pagrindinė mintis visada buvo raginimas tarnauti ne atsiperkant, t.y. ne sau gyventi, bet atiduoti Dievui patį save, gyventi Dievui ir su Dievu. Visi tikintieji yra pašaukti į šventumą, kuris žmogui yra prigimtas ir įprastas dalykas. Dievas yra nepasiekiamas, čia būtų pats laikas priminti Dievo savybes – darbštumą, kūrybingumą, gailestingumą, meilę ir kt.-, todėl žmogus visą laiką turi stiebtis, o tai ir yra šventumo kelias. Baigdamas homiletas kalbėjo ir dėkojo Dievui, kad mus pašaukė į šventumą, kad gera būti žmogumi, kai esi teisingas, garbingas; kiekvienas pasaulietis, vykdydamas savo pašaukimą, eina į šventumą ir atskleidžia Dievo grožį bei didybę, kartu perspėjo, kad labai pavojingas yra tas bruožas, kuris ir Liuciferį nutrenkė į pragarus, t.y. savimeilė ir puikybė. O mes turėtume ieškoti savyje gėrio grūdelių, juos nuskaistinti, taip nušlifuoti, kad taptume Dievo vertais žmonėmis.

Lazdijų dekanato Leipalingio skyriaus PJ Matulaičio draugijos nariai atnašavo medų, kaip žmonių atlikto darbo simbolį ir skyrė jį agapei; seserys vienuolės atnešė žvakes Lūginės koplyčiai, prašydamos leisti ir joms sudegti kaip žvakėms nuo darbo kaitros; Eucharistinę duoną ir vyną, kaip mūsų amžinojo gyvenimo šaltinį.

Prasidėjo iškilminga Aukos liturgija. Išskirtinai skambėjo aukos liturgijoje kunigų balsai susilieję į darnų, harmoningai skambantį Per Jį, su Juo ir Jame...

Pasimeldėme palaimintojo koplyčioje, po agapės sugrįžę dalyvavome pasivedimo palaimintojo užtarimui pamaldose; pabaigti dienos apmąstymus norėčiau Jo žodžiais - Visur nešti Kristų, viską atnaujinti ir atstatyti Kristuje, visų ieškoti Kristui, visus pašaukti pas Kristų. Viešpatie Jėzau, uždek tokiu uolumu mūsų širdis ir mūsų draugijos narės Valerijos Vilčinskienės iš Gelgaudiškio skyriaus eilutėmis:

Tik su Kristum
Tik su Kristum
Kartu kelyje,
Tik su Kristum
Prie duonos
Riekės.
Kristaus meilė
Užaugs tavyje.
Nieko brangiau
Nereikės...




Palaimintasis Jurgi, ligonių ir vargdienių guodėjau, melsk mums kantraus tikėjimo
Šeštąją atlaidų dieną
(liepos 12 d.) susirinkusieji iš visur į baziliką tikintieji, o taip pat piligrimai bei kunigai iš Vilkaviškio dekanato meldėsi už ligonius, slaugytojus bei medikus. Ši diena ypatinga tuo, kad tai palaimintojo beatifikacijos diena, todėl ir katechezėje, ir homilijoje bei JE vyskupo R.Norvilo, aukojusio Šv. Mišias, sveikinime ir padėkoje už dalyvavimą jose buvo ne kartą kreipiamasi į palaimintąjį prašant mokyti kantraus tikėjimo, ramybės, o ištikus negaliai pasitikėti Dievu, kad nepalūžtume, kad kiekvienas išbandymas mus augintų, brandintų, nevestų į nusiminimą.

Katechezėje kunigas Kęstutis Brilius MIC svarstė tikėjimo ir pasitikėjimo klausimą, ar iš tikrųjų mes esame įdėti į tikėjimą. Tikėdami Dievą mes įtikėjome meilę, bet daug kartų esame bandomi tikėjimo prasme. Esame laisvi savo sprendimuose ir apsisprendimuose; palygindamas tikėjimą ir stabmeldystę, kaip priešingus savo prigimtimi reiškinius, atskleidė stabmeldystės vieną iš bruožų – tai norą valdyti. Šis noras ir pagunda valdyti gali ir tikinčiajam viršyti tarnavimą iš meilės. Jeigu tikrai esi įtikėjęs į Kristų, jei esi paliestas tos meilės, kurią įtikėjai, atsiranda galimybė susijungti su Kūrėju, būti bendrystėje su Juo. Tada jau mes esame bendruomenė, pajėgi kilti iki Dievo, tik tokia bendruomenė, žengdama tikėjimo keliu, Šv. Dvasios galia pajėgi bręsti ir būti šiandieniniame pasaulyje, susidurti su jo iššūkiais, kovoti ir nugalėti. Jeigu mumyse veikia Kristus, tada galime viską: atsiduoti tarnystei kaip Jis, kaip Jis mes galime iš meilės atiduoti viską, kad... susitiktume Jo meilėje. Meilė ir tikėjimas suvienija žmoniją, veda į taiką, o Dievo suteikta laisvė apsispręsti, ieškoti tiesos leidžia mums atvirai kalbėtis, bendrauti, žengti į dialogą, veikti taip, kaip veikė Kristus. Žmogaus asmens samprata, galimybė būti žmogumi iškelia ir aukštesnius reikalavimus. Kodėl sakome: šis geras žmogus, su juo gera bendrauti, o kodėl nepasakius: šis šventas žmogus, su juo palaima bendrauti. Apie moterį dažnai išgirstame pasakant: graži, stilinga moteris, pabandykime pridėti: graži, šventa moteris, per ją eina palaima šeimai. Tik tikėjimas užčiuopia žmonių tarpusavio santykių esmę, ant kurių galima statyti bendrą gėrį, vien reguliuodami svertus nesureguliuosime bendrojo gėrio. Kai įdedame toli pranokstančią vertybę į molinį puodą, jis virsta labai brangiu, taip ir žmogus turėdamas tikėjimą tampa brangakmeniu. Turėtume kiekvienos dienos darbą, žodį, veiksmą pakylėti link Dievo.

Šv. Mišiose iškilmingai ir gražiai giedojo Vilkaviškio katedros choras, patarnavo katedros mistrantai, meldėsi 140 tikinčiųjų iš Vilkaviškio, iš kurių 52 buvo vaikai. Tai išsiaiškino per homiliją tėvas Kęstutis, pradėjęs ją (homiliją) žaismingai, gyvai klausinėdamas vaikus ir brolius kunigus, ko jie čia atvyko? Kam reikalinga melstis? Kas iš kunigų moka važiuoti motociklu? Drąsiai ir ryžtingai prisipažino, kad daug jaunystėje važinėjo mopedu, JE vyskupas J. Žemaitis. Po tokių provokuojančių klausimų buvo aptariama, kada ir kaip reikėtų melstis, kiek laiko skirti maldai ir kad ji turėtų būti kasdieninė. Vis iš naujo mokomės mylėti melsdamiesi, kas nesimeldžia, rizikuoja prarasti gyvenimą, vidinį, dvasinį. Homiletas palietė ir Šv. Rašto bei Dievo karalystės temą, kalbėdamas, kad Dievas (žinomuose matmenyse) jau yra čia pat, mūsų tarpe, tarp visų mūsų ir mirtis nieko negali sugriauti ar atimti, nes tai vartai, tai ėjimas Dievop; buvo pateiktas pavyzdys, kaip nušvinta kai kurių mirštančiųjų veidai – jie eina pas Dievą. Baigdamas homiliją tėvas Kęstutis tarsi apibendrino, kad Bažnyčios užduotis nėra atsakymas į visus įmanomus klausimus, jos užduotis – pažadinti norą žmogui pažinti jame esančią Dievo karalystę. Tyloje klausydamiesi Dievo, priimdami maldą kaip Jo dovaną drauge surasime ir Dievo karalystę mūsų tarpe.

Po bendruomenės maldos buvo atneštos atnašos: medikai, dėkodami už pasirinkimo galimybę ir tarnystę, atnašavo gėles ir žvakes paskirdami jas slaugos namams; Panaros PJM draugijos nariai vynuoges ir kitus vaisius, skirtus agapės stalui; Eucharistinė duona ir vynas - mūsų amžinojo gyvenimo šaltinis. Smilkalų dūmai pasklido šventovėje, simbolizuodami mūsų maldas kylančias link Dievo, o aukų, kunigų ir žmonių smilkymas tarsi parodo, kad mūsų aukos ir mes patys Šv. Mišiose esame pašventinami, visi garbiname Dievą ir Bažnyčioje vienijamės su Dievu. Siela nušvinta ir priima palaimintojo žodžius: „Išmokime vaikščioti Dievo akivaizdoje, būkime visuomet pasiruošę daryti tai, kas Dievui labiausiai patinka, o mūsų sielos tepanyra į maldą. Gerokai aukštesnis šventumo laipsnis yra visur ir visada , bet kokiomis sąlygomis, dirbant bet kokį darbą, tarp įvairiausių žmonių mokėti gyventi Dievu, su Juo vienytis, Jį širdyje nešioti, Jame skęsti, Juo džiaugtis, Jame rasti palaimą, Jo ieškoti, į Jį kilti, Jį mylėti – bendrauti su Juo ne tik būnant šventovėje, klūpant ir meldžiantis“.




Palaimintasis Jurgi, nuolankumo ir šventumo mylėtojau, padėk mums gyventi tikėjimu
Liepos 13 d.
Marijampolės dekanato tikintieji ir piligrimai bei PJM draugijos nariai iš Skardupių, Kazlų Rūdos ir Marijampolės skyrių meldėsi už sužadėtinius, darnias ir iširusias šeimas, vaikus ir visus tarnaujančius šeimų sielovadoje. Apie tai katechezėje kalbėjo ir Vilkaviškio vyskupijos kancleris kunigas Žydrūnas Kulpys, kalbėjo apie meilę, žmogaus pašaukimą mylėti. Jeigu bandysime aiškintis, kas yra žmogus, iš karto matome jo panašumą į Dievą, panašumą, kuris įgyvendintas žmogaus prigimtyje. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi tuos pačius bruožus kaip ir Dievas: yra laisvas, protingas, valingas. Vienintelis apaštalas Jonas apibūdina savo Evangelijoje Dievą ir apibūdina vienu sakiniu – Dievas yra meilė. Meilė, kuri yra ir žmogaus prigimtyje, taip neregimasis Dievas tapo žmogui prieinamu. Eucharistijos dovana mums parodo meilės esmę; aukodamas save ir mirdamas ant kryžiaus Kristus visiškai, pilnai atiduoda save. Santuokoje, šeimoje atiduodame save sukurdami asmeninę bendrystę, nes mūsų prigimtyje yra pašaukimas asmenų bendrystei, kaip ir Švenčiausiosios Trejybės, kuri taip pat yra asmenų bendrystė. Ko reikia, kad tai atsispindėtų šeimoje? Santuokos vienumo – vieno vyro ir vienos moters sąjunga; jie pašaukti mylėti vienas kitą Dievo meile, iš visos širdies mylėti. Šis atsidavimas ir savęs kitam atidavimas yra paremtas valingu pasirinkimu, jau negalima niekam kitam savęs dovanoti; jei svetimaujama, vadinasi nėra savęs padovanojęs, nėra pasirinkęs kito žmogaus. Yra tik kito išnaudojimas. Dovana turi būti tvari ir neišardoma. Jei mintyse galvojama apie santuokos nutraukimą esant nepatogiai situacijai, tuomet meilė tampa vartojimu ir išnaudojimu, tai jau ne kilnumas, ir tai nėra tikrasis meilės kelias, nes meilė santuokoje eina vienumo ir neišardomumo keliu. Lytinį aktą santuokoje taip pat turi lydėti pilnas atsidavimas, jei į santykį įsiterpia kontracepcija, tai taip pat nėra pilnas atsidavimas. Vaisingumas yra didelė Dievo dovana, kuri priklauso meilei. Apibendrindamas katechezę lektorius dar kartą priminė, kas yra žmogus, o psalmės žodžiai - Štai ateinu, Viešpatie, vykdyti Tavo valios - tarsi iliustravo tai Šventojo Rašto pavyzdžiais, pavyzdžiais, kurie mums kalbėjo: Viešpats mane siuntė skelbti gerosios naujienos vargdieniams.

Homilijoje kunigas Žydrūnas kalbėjo apie tikėjimo svarbą ir kad jis yra mūsų likimas, iškėlė probleminius klausimus: ar verta tikėti? Ar aš esu tikintis? Ar esame sutikę tikrai tikinčių? Kodėl jis tikintis? Ženklai, atrodo, rodo, kad žmogus yra tikintis, bet mes, atsakydami į šiuos klausimus, turime remtis Jėzaus kriterijais. Tikėti - atiduoti Jėzui visą save, savo gyvenimą, įgyvendinti Jėzaus nusistatymus ir jais gyventi. Pabandykime prisiminti nors tris Kristaus nusistatymus ir pabandyti įsivaizduoti, kaip mes turėtume pagal juos gyventi: atleiskite ir jums bus atleista; mylėkite savo priešus; mylėkite savo artimą kaip save patį. Mums tereikia mylėti Jėzų ir tai daryti kasdien. Todėl dar kartą klausiu – ar esate sutikę tokių žmonių? Bet dar svarbiau paklausti savęs – ar aš pats taip tikiu? Homiletas pateikė pavyzdį apie tokią atsidavusią meilę ir atlaidumą sutuoktinės, kurią paliko vyras ir išėjo gyventi su jaunesne, gražesne moterimi, o ji sakė, kad vis tiek mylinti, vyras pamiršo priesaiką ir santuokoje duotą pažadą, bet aš nepamiršau, aš laikausi savųjų įsipareigojimų. Taip ir prisimename, galvodami apie šią moterį, šimtus kartų girdėtą: Nugalėk blogį gerumu. Vyras išdavė žmoną, o ji jam atsilygina meile. Jėzaus esame kviečiami priimti žmones (sutuoktinius) su meile ir atsidavimu. Palaimintasis ne tik pritarė, bet ir tikėjo gėrio pergale. Baigdamas homiliją kunigas apibendrino – mes esame tikintys tik tiek, kiek mumyse yra Kristaus. Palaimintasis Jurgis tai suprato ir taip gyveno.

Šios mintys dar kartą suskambo bendruomeninėje maldoje, kurią skaitė jauna šeima (tėvai ir jų maža dukrytė): kad pasirinkusieji šeimos kelią turėtų drąsos atsispirti pasaulio vilionėms ir išliktų skaistūs iki santuokos; kad sutuoktiniai gyventų taikoje ir santarvėje, o patiriantys sunkumus nestokotų kantrybės ir vilties įveikti visas negandas; kad Dievas stiprintų tikėjimą, viltį ir meilę šeimose, o visi jų nariai drąsiai žengtų per Tikėjimo vartus, vedančius į gyvenimą su Dievu ir bendrystę su broliais ir seserimis Bažnyčioje.

Atnašas nešė: Šeima – knygą apie žmogų iki gimimo ir skirtą valdžios atstovams, kad surastų etinių, teisinių bei medicininių argumentų gyvybės vertei apginti; Kazlų Rūdos palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai – gintarinį Rožinį palaimintojo koplyčiai papuošti; Marijampolės draugijos nariai – šventos žemės žiupsnelį, kaip ženklą vienybės tarp Kristaus gimtinės ir palaimintojo gimtinės – Lūginės, relikviją, skirtą Lūginės koplyčiai; Duoną ir Vyną, mūsų rankų darbo ir mūsų tarnystės vaisių, kuris ant Viešpaties altoriaus taps Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju – mūsų amžinojo gyvenimo šaltiniu.

Baigdami iškilmę bazilikoje susikaupėme palaimintojo koplyčioje, pasivesdami Jo užtarimui kartojome Jo žodžius: Privalome būti sutarimo, meilės ir ramybės apaštalais. Šiandien pasaulyje tiek neapykantos; reikia priminti žmonėms, kad jie yra to paties Dievo vaikai.




Palaimintasis Jurgi, Lietuvos vaikų Dievui užtarėjau, melski už mus
Liepos 14 d. Pagrindinę iškilmių dieną
ir vėl nuoširdžiai, iš širdies plaukė Šv. Rožinio malda, nuolankus kreipimasis ir prašymas palaimintojo užtarimo, dėkojimas jam už visas patirtas malones.

Katechezę, skirtą Mergelės Marijos temai, vedė kunigas kanauninkas Kęstutis Žemaitis. Jis pasirinko šią temą todėl, kad, būtent, Dievo motinos paveikslas per šiuos atlaidus nėra apžvelgtas, o ji buvo tokia svarbi palaimintajam ir ji yra Dievo gimdytoja, Dievo Motina, Dievo Sūnaus Motina, tokia svarbi Kristaus kančios kelyje. M. Marija yra aukščiau už angelus,- už bet kokį protingą Dievo kūrinį. Krikščionių teologijoje Marijai priskiriamas ir ypatingas naujosios Ievos, tai yra Naujosios žmonijos Motinos, pašaukimas. Marija yra mergelė ir visada liks mergelė – pradėjusi ir pagimdžiusi viename asmenyje ir Dievą, ir žmogų. Jis atėjo į žemę per žemės motiną, moterį. Prelegentas aiškino katechezėje Kristaus kaip sutvėrėjo, kaip Dovydo sūnaus ir Viešpaties dimensiją; apžvelgė Mariją – Naująją Ievą kaip prieštaravimo ženklą daugeliui. Buvo pateikti dailės ir literatūros kūrinių, atskleidžiančių, apdainuojančių Marijos dvasinį grožį, pavyzdžiai. Tik dėl Mergelės grožio ir tyrumo bei nekaltumo Dievas ją išsirinko Savo Sūnaus Motina. Nuolankumu, teisingumu, tyrumu ir gera valia ji patiko Dievui ir buvo išrinkta.

Kunigas Kęstutis pabrėžė, kad kreipdamiesi į Dievo Motiną maldoje, turime dažniau įsisąmoninti, kad bet kokia malda į Ją, kaip sako A. Bliūmas, reiškia: „Motina, aš nužudžiau Tavo Sūnų. Jeigu tu man atleisi, tai man bus atleista! Jeigu sulaikysi atleidimą, niekas negalės išgelbėti manęs nuo pražūties“. Nuostabiausia, kad Dievo Motina, kaip matyti iš Evangelijos tekstų, leido mums suprasti ir įkvėpė drąsos eiti pas Ją kaip tik su šitokia malda. Taip išreiškiamas Marijos dalyvavimas Kristaus kančioje, begalinė meilė žmogui, dėl kurio nuodėmės mirė jos Sūnus.

Šią ypatingą dieną pagerbti palaimintąjį į Marijampolės Baziliką suplaukė didelis būrys tikinčiųjų bei piligrimų iš visos Lietuvos, Punsko, Daugų, Vilniaus Šv. Kryžiaus namų ir Kiauklių palaimintojo J.Matulaičio draugijos skyrių nariai. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus – arkivyskupas Luigi Bonazzi, koncelebravo Vilkaviškio vyskupas R.Norvila, kiti Lietuvos vyskupai ir kunigai. Visus susirinkusiuosius nuncijus pasveikino, išsakydamas džiaugsmą dėl galimybės dalyvauti šiame susitikime ir perduodamas popiežiaus Pranciškaus nuoširdų draugiškumą ir sveikinimus. Pasidžiaugė arkivyskupas ir tuo, kad šiomis šventomis Mišiomis gali kartu su mumis užbaigti maldų ir vienybės su Palaimintuoju savaitę. Ryšys su šventaisiais labai svarbus, jis leidžia išgyventi labai svarbią tikėjimo dimensiją, vadinamą šventųjų bendravimu ar, kitaip sakant, tarpusavio meilės ryšį, jungiantį Bažnyčią danguje ir Bažnyčią, keliaujančią žemėje. Šventieji rūpinasi tuo, ką mes darome žemėje, ir tęsia tą veiklą, kurią darė žemėje. Palaimintasis buvo vyskupas ir ganytojas, todėl ir toliau rūpinasi Lietuva ir mus užtaria. Ypatingai jis rūpinasi savo broliais vyskupais, kunigais, vienuoliais ir visais tikinčiaisiais, todėl su pasitikėjimu paveskime jam savo prašymus ir reikalus ir sakykime: palaimintasis Jurgi Matulaiti ateik mums padėti. Ačiū tau už pagalbą.

Psalmės žodžiai Nuolankieji, ieškokite Dievo ir atgims jūsų širdys ir mintis iš šv. Pauliaus laiško Kolosiečiams Jėzuje Kristuje yra sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje...Dievas panorėjo apgyvendinti Jame visą pilnatvę yra tarsi gairės kiekvienam tikinčiajam ar ieškančiam tikėjimo, gairės, kurias papildo Mišių metu cituotos Šv. Rašto eilutės: Ką turėčiau daryti, kad laimėčiau amžintąjį gyvenimą? Jėzaus atsakymas ir palyginimas apie gailestingąjį samarietį buvo apsvarstyti ir homilijoje, kurią sakė nuncijus. Pradėdamas homiliją jis priminė palaimintojo žodžius, pasakytus 1918 m. gruodžio 8 dieną pradedant tarnystę Vilniuje: Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais...Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užvėja geriems. Tėvas Jurgis pilnai įvykdė šią savo gyvenimo programą, būtent, jo draugiškumas vargšų atžvilgiu paskatino jį įkurti Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. Arkivyskupas pažymėjo nuostabią dermę tarp palaimintojo Matulaičio ir popiežiaus Pranciškaus, kuris jau daug kartų sakė: kaip trokštu vargšų Bažnyčios vargšams. Todėl dabar ir mums, kiekvienam iškyla tas pats klausimas, kuris buvo užduotas Jėzui – Kas yra mano artimas?(kitaip sakant – kas yra vargšas?). Vėl buvo primintas palyginimas apie samarietį ir nuncijus svarstė, kas buvo tie du žmonės, kurie nesuteikė pagalbos, tai yra kunigas ir levitas. Jie nebūtinai turėjo būti šalti ir nejautrūs. Gal išsigando ir kuo greičiau skubėjo į miestą, o gal buvo blogai išauklėti ir nežinojo, kaip padėti beveik mirštančiam žmogui. Vėliau pasirodęs samarietis, tikriausiai pirklys, dažnai keliavęs šiuo keliu, gerai žinojęs ir užeigą, ir jos šeimininką; jis (samarietis) nepriklausė Izraelio bendruomenei ir nebūtinai turėjo matyti užpultajame savo artimą, tačiau nežiūrėdamas nei rangų, nei titulų skuba padėti. Jėzus sako: Praeinant jį pamatė ir jam pagailo. Gailestis padaro tuos du žmones artimais ir kiekvienas iš mūsų turime mokytis tokios meilės ir tokio gailesčio; turime išmokti gerumo rizikos, nugalėti baimę, išankstinius nusistatymus, skubėjimą, alibi ieškojimą. Ar galime taip gyventi? Taip, nes Jėzus mums paliko pavyzdį. Kelias iš Jeruzalės į Jerichą yra kaip istorijos paveikslas, o pusgyvis žmogus – tai žmonija. Mes nesame pajėgūs tikrai vienas kitą mylėti, Dievas, kaip gerasis samarietis, ateina, kad pasirūpintų sužeistu savo kūriniu. Tai Jis ant mūsų žaizdų pila savo malonės, Žodžio ir sakramentų aliejų, įveda mus į viešbutį, kuris yra Bažnyčia. Popiežius Pranciškus taip pat parodė tokį gailestingumo ir užuojautos pavyzdį, kai jis birželio 8 dieną nuvyko į Lampeduza salą, į kurią per 15 metų atvyko daugiau nei 200.000 pabėgėlių ir kurios 20 tūkstančių nepasiekė, nes paskendo jūroje. Popiežius nuvyko ten melstis kartu su pabėgėliais, apverkti mirusius ir atkreipti pasaulio dėmesį į didžiulę problemą, kai daugybė žmonių yra priversti palikti savo šalį ieškodami geresnės ateities, solidarumo, kurio taip ir neranda. Todėl popiežius šią problemą įvardino abejingumo globalizacija, kuri mums atėmė gebėjimą verkti, jaudintis dėl kitų negandų; nemokame gyventi meile artimui, įsijausti į kito žmogaus situaciją. Todėl turime suprasti, kad Jėzus palyginimu apie samarietį siekia ne tik sužadinti mumyse gerus jausmus, Jis nori, kad mes pakeistume savo elgesį ir laikyseną, kad pakeistume kasdienį gyvenimą. Nuncijus pasiūlė tikintiesiems melsti Viešpatį dviejų dalykų: kad kiekvienas būtų pagydytas iš meilės trūkumo ir kad kiekvienas, Jėzaus pavyzdžiu, taptume geraisiais samariečiais. Kuo sekti, iš ko mokytis tikrai turime: ir popiežius, ir palaimintasis yra gerieji samariečiai. Baigdamas homiletas pabrėžė - visada turime atminti, kad Viešpats mus teis pagal tai, kaip mes elgėmės su labiausiai mūsų pagalbos reikalingaisiais.

Visuotinėje maldoje visa Bažnyčia be tradicinių maldavimų prašė Dievą: nušviesti kelius ateitin visiems Tėvynės žmonėms; branginti tikėjimo dovaną; sutvirtinti tikinčiųjų ryšį su Kristumi, kad nepavargtų kovodami už gėrio augimą kiekviename žmoguje; stiprinti tikėjimą, viltį ir meilę šeimose; pripildyti jaunas širdis gyvo džiaugsmo, kad išdrįstų tapti Kristaus Evangelijos liudytojais.

Iškilmingos pamaldos baigėsi Viešpaties pagerbimu Eucharistinėje procesijoje. Ypatingai dvasingai ir įkvėptai giedojo bazilikos choras. Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC atlaidai baigėsi agape ir nuotaikingu Tautkaičių kaimo kapelos „Sūduva“ (vadovas L.Penkaitis) koncertu Marijonų vienuolyno kieme. Bazilikos klebonas A.Šidlauskas MIC padėkojo visiems padėjusiems organizuoti atlaidų oktavą.

Norintieji, kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, vyko į Palaimintojo tėviškę Lūginėje Švenčiausiojo Sakramento adoracijai, lankė muziejų.

Nutilo palaimingas šurmulys Bazilikoje, ramu koplyčioje, bet trumpam, jau rytoj išgirsime Palaimintojo žodžius - rikiuokitės ir aukokitės.

Sudegė kaip žvakė - - -
O iš dangaus
lietaus lašais barbena:
blogį
nugalėti
gerumu
gerumu
gerumu - - -

Vida Mickuvienė
Marijampolės Palaimintojo J. Matulaičio draugijos vadovė

««« atgal