Naujienos

Žmogus, kaip asmenybė, formuojasi visą gyvenimą (2013 12 10)

Vilkaviškio vyskupijos Parapijinės katechezės centro ir Prienų dekanato tikybos mokytojų Metodinio centro vadovės Virginijos Baronienės kvietimu gruodžio 3 d. Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos namuose svečiavosi psichologijos mokslų daktarė docentė Bronislava Grigaitė. Viešnia skaitė paskaitą „Asmenybės brendimas“, apžvelgė vaikų bei paauglių tapimo asmenybėmis psichologinius aspektus bei tikėjimo svarbą asmenybės, o ypač paauglių brandai.

Doc. dr. Br. Grigaitė pasidalijo teorinėmis žiniomis, nagrinėdama asmenybės vystymosi laikotarpius vienos labiausiai paplitusių – E. Ericsono asmenybės raidos teorijos pagrindu. Pasak psichologės, E. Ericsonas neneigė pagrindinių asmenybės raidos teorijos pradininko Z. Froido idėjų, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Šį ryšį – nuo vaiko gimimo, iki jo tapsmo savimi ir vėlyvojo laikotarpio – dr. Br. Grigaitė išnagrinėjo aiškiai ir suprantamai, pasiremdama pavyzdžiais, negailėdama patarimų, akcentuodama ne tik šeimos, bet ir tikėjimo, bažnyčios vaidmenį. Pati užaugusi krikščioniškoje aplinkoje, kur tikėjimas, moralės normos, vertybės buvo tėvų skiepijamos vaikams nuo pat mažens, psichologė bažnyčią priskyrė vienai iš pirmųjų institucijų, nuo kurios prasideda žmogaus kaip asmenybės formavimasis.

Teoretikas E. Ericsonas, kuriuo paskaitoje rėmėsi dr. Br. Grigaitė, sakė, kad žmogus ateina į pasaulį gyventi socialinėje aplinkoje ir kiekvienas tarpsnis yra labai svarbus kažkokioms savybėms. Jis tvirtino, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį, t. y. kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Paprasčiau tariant, dvi savybių priešpriešos – ir kaip žmogus jas įveiks, kuriai iš jų pasiduos, taip toliau vyks asmenybės vystymasis.

Psichologė Br. Grigaitė pasidalino savo pamąstymais ir mokslinėmis įžvalgomis apie ankstyvąsias vaiko raidos stadijas, tačiau bene labiausiai akcentavo paauglystės periodą. Psichologės teigimu, pati didžiausia blogybė, jeigu žmogus atėjo iš visų stadijų su neigiamomis patirtimis: su kaltės, baimės, nevisavertiškumo jausmu. „Paauglys išgyvena subrendimo jausmą. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. Pirmiausia, ieško tapatybės, imituoja suaugusiojo vaidmenį. Gali susitapatinti su kino žvaigždėmis, berniukai bando surūkyti cigaretę. Šiame laikotarpyje labai ryškus atsakomybės jausmo trūkumas. Daug reikšmės turi draugai, nes be draugų paauglys negali gyventi. Tėvų autoritetu paaugliai nelaiko. Jeigu nesutinkama su paauglio elgesiu, jeigu jis nematomas, nepastebimas, prasideda protestas. Paauglys bando įvairiom formom parodyti, kad „aš esu čia“: gali įsijungti į neigiamą veiklą, parodyti ekstremaliu pavyzdžiu. Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio „herojais“ ir įsijungimas į jų veiklą. Labai svarbu žinoti, jog paauglys šiame amžiuje nori gyventi šeimoje suaugusiojo teisėmis, būti pripažintas, turėti tėvų pasitikėjimą. Šis laikotarpis – sunkiausias. Reikia padėti paaugliui tapti asmenybe, o šeimoje yra labai daug vietos“, – sakė Br. Grigaitė, pridurdama, jog tapatumo krizės neišsprendus, jaunuolis neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.

Pastebėtina, jog neretai ir brandaus amžiaus žmonės lieka „įstrigę“ jaunystės amžiuje (amžini jaunuoliai), nežinantys ir neapsisprendę, ko gi iš tikrųjų nori iš gyvenimo ir ką jame nori veikti.

Akcentuojant vidurinio amžiaus (nuo 26 iki 64 metų) raidos tarpsnį, kuris dar skirstomas į keletą periodų, Br. Grigaitė pabrėžė veiklumo žmonėse trūkumą. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Psichologės nuomone, šiandieninė aplinka daugeliu atvejų paskatina neveiklumą. Anot jos, žmogus pats neieško galimybių, skundžiasi, verkšlena, vietoje to, kad ieškotų galimybių išeiti iš situacijos. Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės – kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius, dažnai turi darbo problemų.

Paskutinioji žmogaus brendimo stadija, kuri prasidedanti maždaug nuo 65 metų, trunka iki mirtie. Tiesa, tikroji senatvė prasideda maždaug nuo 75 metų. Šiame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“ trimis aspektais: praeities, t. y. to, kas jau įvyko; dabarties, t.y. to, kas vyksta šiuo metu; ateities, t.y. to, kas įvyks – mirties.

Ilgėliau apsistodama apie paskutiniosios asmenybės raidos stadijos krizes ir jų įveikimą, psichologė kalbėjo, kad šios krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos praeitų etapų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas pozityviai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, o senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną – žmogus suvokia, kad neveltui gyveno. Pozityviai neišsprendus šių krizių, žmogus darnos nejaučia, apima neramumas, gailestis dėl beprasmės pragyvento gyvenimo.

Dr. Br. Grigaitės teigimu, šiame amžiuje žmonėms reikia labai daug dėmesio, pagarbos, švelnumo, supratimo, prisilietimų. Anot jos, visi amžiaus tarpsniai iki subrendimo yra labai svarbūs pasaulio pažinimui, proto vystymuisi. Pradedant nuo pačių jaunų žmonių pasirinkimo: kokie vaikai ateis į pasaulį, kuo jie taps. „Šeima – pagrindas, tvirtovė, į kurią gali atsiremti, pasiguosti, paverkti. Tėvai už viską yra atsakingi. Kartais, girdžiu, sakoma: mano vaikas geras – mokytojas kaltas. Mokytojas negali neauklėti, tačiau pirminis auklėjimas prasideda šeimoje. Gal nebėra ir tėvo vaidmens... Jis turi būti atsakingas už namus, o mama atsakinga už emocijas, švelnumą, meilę. Mano laikais tėvo žodis buvo paskutinis, šventas, neginčijamas ir neskundžiamas. Turėtų šeimoje tėvo vaidmuo būti kaip ir mamos. Tokioje šeimoje turėtų būti švenčiamos šventės, tradicijos. Asmenybės psichologijos atstovas prof. J. Pikūnas yra sakęs, kad Dievo žodį, tikėjimą teikti vaikui yra mamos pareiga, mamos prievolė. Pirmą kartą vaiką reikėtų atsinešti į bažnyčią, kai jis dar nevaikšto. Kai pilna šviesų, muzikos, daug žmonių. Kad vaikas pamatytų, jog tai yra šventovė. Mokymas tikėjimo asmenybės brandoj turėtų būti vienas iš 10 Dievo įsakymų – tai artimo meilė“, – kalbėjo psichologė.

Br. Grigaitė teigė daug gavusi iš tradicinės liaudies kultūros, iš tikėjimo, iš švenčių pagarbos, maldos tradicijų. „Mūsų šeimoje mums, vaikams, ryte atsikėlus reikėdavo padaryti tris dalykus: pasikloti lovą, nusiprausti ir gražiai apsirengti bei sukalbėti rytinius poterius. To neatlikus pusryčių negaudavai. Kodėl mama taip darė? Ji mums skiepijo: turi savo vietą tvarkingą palikti, savo kūną ir sielą paruošti dienai. Kūčių vakarą vykdavo labai gražus susitaikymas šeimoje, kai turėdavome atsiprašyti tėvų. Pagarba tėvams ir artimo meilė turėtų būti ugdoma šeimoje“, – dvasingais auklėjimo pavyzdžiais šeimoje pasidalino psichologė. Pasak jos, šiais laikais, kai itin išryškėjusios kartų problemos, žmogų supa nesaugi aplinka, nėra tikrųjų vertybių. Br. Grigaitė neslėpė pasigendanti tikėjimo, pagarbos žmogui, taip pat ir viešinimo, gerųjų pavyzdžių žiniasklaidoje, televizijoje.

Pasibaigus paskaitai viešnia dar ilgai bendravo su klausytojais, mielai atsakinėjo į klausimus, dalinosi savo gyvenimiška išmintimi ir ilgamečio darbo patirtimi. Už įdomų pasakojimą viešniai dėkojo Prienų dekanato dekanas Jonas Baliūnas, tikybos mokytoja Virginija Baronienė, Šeimos centro vadovė Rūta Buzaitė.


Straipsnį parengė Roma Sinkevičiūtė

««« atgal