Naujienos

Andriaus Navicko seminaras apie krikščionio tapatybę ir atsakomybę

Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centras gegužės 5 dieną Pastoraciniame centre surengė seminarą „Laisvės ir malonės gydanti paikystė galios pasaulyje“ tikybos mokytojams ir ne tik jiems. Prelegentas – bernardinai lt. vyr. redaktorius, filosofijos mokslų daktaras Andrius Navickas, remdamasis savo naujausiomis knygomis „Kelio bendrija“ ir „Laisvų žmonių bendruomenė?“ trijose konferencijose nagrinėjo naujai paruoštas temas: „Krikščionis ir pasaulis. Autentiško santykio paieška“, „Laiko ženklų skaitymas. Galios pasaulio iššūkis“, „Būti šviesa ir druska galios pasaulyje“.

Priklausiau klausančiųjų kategorijai „ir ne tik“, todėl džiaugiausi, kad esu laisva nuo „kankinimosi“ išgirstus dalykus bandyti taikyti mokinių ugdyme tikybos pamokų rėmuose. Širdis džiūgavo, kaip prelegentas įtaigiai, gyvai ir su humoru užpildo mano, kaip eilinės krikščionės, supratimo, mąstymo ertmes. Kaip parapijos bendruomenės savanorę persmelkė atsakomybė, jog ilgai, nuosekliai reikia „dirbti“, kad nors daug ką iki šiol žinoto, girdėto sudėliotum į vietas, rastum tinkamą laiką ir formą bei nešykštėtum, o svarbiausia – drįstum vykdyti kaip pareigą – dalintis su kitais.

Būti krikščionimi – tai nuolatos būti mokiniu. Ir jei žinių troškulys jau sužadintas, pasak pranešėjo, „Viešpats turėtų perkelti į kitą klasę“. Ką reiškia būti ne tik Kristaus gerbėju, bet ir Jo sekėju? Krikščionybės Gerosios naujienos esmė: visi esame silpni ir trapūs, nepaisant to , esame Dievo mylimi ir priimami vien dėl to, kad esame. Dievui rūpime, Jis mūsų ieško ir visada gali padėti. Kad ir kokia sunki būtų nuodėmės liga, yra Gydytojas ir yra priešnuodis – ėjimas su Kristumi. Dievas mums neprimeta savo gydymo, tik kantriai jį siūlo. Galios pasaulyje gausybė informacijos, pinigų ir jėgų skiriama tam, kad būtų kruopščiai išanalizuojami mūsų polinkiai, interesai, reakcijos, kad taptume vartojimo mašinomis. Nuolat esame gundomi pildyti savo „gyvenimo kelionmaišį“ niekučiais, blizgučiais, pavydėti, kad kitas turi daugiau, kad kito „kelionmaišis“ madingesnis, tačiau visai pamirštame, jog tai tik kelionmaišis, kurio paskirtis padėti mums kelionėje, o ne priploti prie žemės. Prigrūstas kelionmaišis yra tapęs sėkmingo gyvenimo simboliu. Dievas nieko neatima ir neprimeta. Jis padovanoja viltį, tikėjimą ir meilę. Jei atveriame kelionmaišį šioms dovanoms, jei pasitikime Dievu, mūsų gyvenimuose pradeda vykti esminės permainos.

Tačiau dažnai išbarstome tą pasitikėjimą, bėgame nuo savęs, mums sunku įtikėti Dievo gailestingumu. Pranešėjas provokuojančiai palietė krikščionių tikėjimo ir proto santykį, akcentuodamas, jog protas duotas naudotis tam, kad pažintume visuomenę, kuriai skelbiame krikščionybę. Dažnai krikščionys klystame imdamiesi veiksmingiausiai žmones pasiekiančios veiklos, bet neįsiklausome, kuri labiausiai patiktų Dievui.

Nėra lengva būti krikščionimi galios pasaulyje. Bet vietoj to, kad nuolatos piktintumesi blogybėmis, visų pirma patys turime išmokti būti taikos nešėjais, skleidžiančiais „meilės kvapą“, tarnaujančiais, nesuprastais, net pajuoktais. Neįmanoma pozityvių įsipareigojimų prisiimti visam gyvenimui, tačiau galima praktikuoti kiekvieną dieną. Ir tam pasitarnautų popiežiaus Jono XXIII Romumo dekalogas – tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada –neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų, tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame, tik šiandien padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu...

Anot popiežiaus Pranciškaus – ir vieno žmogaus pavyzdys pradeda keisti pasaulį.

Birutė Nenėnienė

««« atgal