Naujienos

Tikybos mokytojų Rudens konferencija

Kažkaip nesinori sakyti: „Ir vėl ruduo...“, tačiau tarti: „Ir vėl ruduo!“ su džiaugsmu, nes jau pasiilgome tų laukiančių, neramių, kartais linksmų, o kartais liūdnų, kartais užsidegusių, o kartais prigesusių, kartais ieškančių, o kartais abejingų, kartais atvirų, o kartais užsisklendusių mokinių akių (žinoma, dar daug tų visokių „kartais“). Juk mokytojams prieš rugsėjį visada suvirpa širdis. Nesvarbu, kiek tų rugsėjų jau buvo. Nesvarbu, kiek jų dar bus. Nes esame tie, kurių laukia, nors ne visada tai pripažįsta. Ir patys juk laukiame!

Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai kasmet naujus mokslo metus pradeda tikybos mokytojams ir katechetams skirta Rudens konferencija. Šiais metais rugpjūčio 27 dieną iš visos vyskupijos sugužėjome į Liškiavą. Vyskupo Rimanto Norvilos noras buvo Pašvęstojo gyvenimo metų proga suburti visus būtent šioje nuostabioje ir vyskupijai svarbioje vietoje.

Rudens konferencija prasidėjo vyskupo aukojamomis Mišiomis autentiškoje Liškiavos bažnyčioje. Kartu buvo ir keletas vyskupijos kunigų, kuriems taip pat rūpi mokyklų bendruomenės. Ganytojas pasakė įkvepiančią, padrąsinančią ir skatinančią būti Evangelijos nešėjais tiems, kurių akys dažniausiai nebūna laukiančios, homiliją.

Pasistiprinę Viešpaties kūnu, įamžinę šį momentą bendroje nuotraukoje prie bažnyčios, susirinkome svečių namuose konferencijai. Pagrindinį pranešimą (nors to ką išgirdome, niekaip nepavadintum pranešimu, tiksliau būtų sakyti „pasidalino“) „Pasišventimas gailestingumui“ pasakė sesuo bernardinė Jurgita Bartusevičiūtė – vienu metu atradusi pašaukimą vienuolystei ir medicinai, dirbanti Santariškių ligoninėje su sunkiais ligoniais. Ses. Jurgita labai taikliai palygino savo veiklą su mokytojų: tikybos mokytojas palydi į gyvenimą žengiantį vaiką, padeda jam dvasiškai sustiprėti, pasiruošti gyvenimo netikėtumams, o ji savo ligoniams padeda pasiruošti žengti į amžinybę. Įdomi sesės mintis, kad jos ligoniai yra kaip mūsų paaugliai – protestuojantys, nenorintys, nepriimantys, nesutinkantys. Gyvas, šiltas, nuoširdus ir betarpiškas ses. Jurgitos pasidalinimas sujaudino, padrąsino ir sustiprino mokytojus. Mokytojai su ašaromis akyse dėkojo sesei už tai, jog ji priminė, kad visų pirma kiekvienas turime pirminį pašaukimą – būti žmogumi. Net ir jie, mūsų laukiantys – nelaukiantys, paaugliai.

Rudens konferencijoje mokytojų laukė dar vienas malonus netikėtumas - grupės „Klezmer klangen“ koncertas. Daugeliui tai buvo naujovė, nauja pažintis su šio žanro muzika. Kadangi žydų klezmer muzika – tarsi spalvinga vaivorykštė, paliečianti klausytojo jausmus įvairiaspalvėmis pasaulio tautų muzikos intonacijomis, nelikome abejingi ir mes. Juk vis dėlto judaizme glūdi krikščionybės šaknys, tad tai, ką išgirdome, palietė pačioje gilumoje slypinčias stygas, o atlikėjų nuoširdumas, tikrai prikaustė. Galbūt simboliška, tačiau šios grupės nariai – vieninga šeima, pradedant ketverių metukų Ramune, kuri nuoširdžiai kartu su mama traukė dainas žydiškai ir šoko bei grojo kaip mokėjo, į paauglystę žengiančiu sūnumi ir paaugle dukra smuikininke bei tėvais ir teta,- pratęsė ses. Jurgitos išsakytą mintį, kokie mes vieni kitiems reikalingi.

Šventė yra šventė ir joje niekaip neapsieinama be vaišių. Prisisotinę dvasiškai galėjome pamaitinti ir kūną – jaukioje salėje, šeimyniškai prie stalų pabendrauti, pavalgyti, pakelti taurę vyno už šį susitikimą, už ateinančius mokslo metus, už šalia esančius ir už save.

Rudens konferencija – šiltas, kupinas ramaus ir drąsinančio ganytojo palydėjimo, kanoninių siuntimo įteikimo ir sustiprinimo laukiančiose šiais mokslo metais gyvenimo staigmenose. Ir jau drąsiau bus sutikti juos, mūsų mokinius.


Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro metodininkė Rima Malavickienė

««« atgal