Naujienos

Gavėnios seminarai jaunimui (2008 03 01–02. 08–09)

Kovo 1–2 ir 8–9 dienomis Vilkaviškio vyskupijos Jaunimo centras Marijampolėje rengė Gavėnios seminarus parapijų jaunimui „Pasimatymas ant kryžiaus“. Šiuose seminaruose dalyvavo apie 60 jaunų žmonių iš įvairių mūsų vyskupijos kampelių: Alytaus, Garliavos, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Kybartų, Liudvinavo, Marijampolės, Pilviškių, Prienų, Sasnavos, Šakių, Šeštokų ir Šventežerio.

Pirmoje seminaro dalyje reikėjo susipažinti vieniems su kitais. Daugeliui tai buvo viena sunkiausių užduočių – išsirinkti grupėje esantį nepažįstamą žmogų, su juo kalbėtis, pristatyti jį kitiems seminaro dalyviams. Susipažinimo metu jie taip pat išsakė ir savo lūkesčius, kurių vedami atvyko į šį renginį: tai noras prasmingai praleisti laiką, susirasti naujų draugų, pabėgti nuo įprasto kasdienio skubėjimo ir šurmulio, pagilinti savo tikėjimą, pasisemti naujų idėjų, minčių, patirti Dievo veikimą.

Kiekvienam dalyviui buvo įteiktas didelis vokas, pavadintas „Mano bagažu“, į kurį galėjo sudėti visą vėliau seminaro metu gautą dalomąją medžiagą, lapus su užrašytomis svajonėmis, mintimis, laiškus, kuriuos rašė vieni kitiems.

Antroji seminaro dalis buvo skirta svajoti apie pasimatymą su mylimu žmogumi ir apie „pasimatymą ant kryžiaus“. Jaunimas mąstė, kaip šiems susitikimams ruošiasi, ko tikisi, ką išgyvena, kaip jaučiasi, kaip jie vyksta, kokiu atsisveikinimu pasibaigia. Šios užduotys padėjo pajausti, kiek daug mes skiriame dėmesio, laiko ir pastangų, kurdami draugystės ryšius su mums patinkančiais žmonėmis, ir kaip kasdieniškai žvelgiame į savo susitikimus su Viešpačiu.

Paskutinė šios seminaro dalies užduotis kvietė pamąstyti apie nevykusį pasimatymą: kas jį nulemia, kaip tuomet jaučiamės, ar galime ką nors pakeisti? Jaunimas įvardino tokias nevykusio „pasimatymo ant kryžiaus“ priežastis kaip abejingumas, nuodėmė, netinkama aplinka, triukšmas išorėje ir mintyse, vidinis nerimas, skubėjimas, baimė, netikėjimas, nepasitikėjimas, rutina ir kt. Taip pat buvo skirta laiko mąstymui, parengtam pagal ses. Danguolės Gervytės RA straipsnį „Išpažintis“, ir klausiančiam, kodėl ji reikalinga, net jei po to ir vėl nusidedi.

Vakarinė seminaro dalis prasidėjo trumpa įžanga, kad pasimatymas su Viešpačiu gali vykti ir apmąstant Jėzaus kančią. Kiekvienas dalyvis gavo rožę kaip mažą dovaną, atsineštą į pasimatymą. Šį žiedą buvo raginami įteikti tiems žmonėms, kurie padeda jiems eiti tikėjimo keliu, pažinti ir išgyventi Dievo artumą. Po to prasidėjo lenkų dailininko Jerzy Duda Gracz nutapytų Kryžiaus kelio stočių apmąstymas, parengtas pagal ses. Faustinos dienoraštį. Vėliau buvo giedamos Taizé giesmės, seminaro dalyviai galėjo atlikti asmeninę išpažintį. Pirmoji diena baigėsi padėkos malda, palaiminimu ir dienos aptarimu.

Antroji seminaro diena prasidėjo „pasimatymu prie šulinio“ ir ryto malda: „Dieve, kuris esi tekantis Gyvybės vanduo, mes ateiname prie šio vandens šulinio noriai ir atvira širdimi. Mes ateiname kankinami nenumalšinamo troškulio, nešini savo moliniais indais, laukiantys pripildymo...“ Ši diena buvo skirta pamąstyti, ko reikia, kad pasimatymas „ant kryžiaus“ nebūtų tik vienkartinis susitikimas, netaptų kasdiene rutina, būtų išsaugotas svajonių pasimatymo žavesys.

Į šiuos ir panašius klausimus padėjo atsakyti Antoine de Saint-Exupéry Mažasis princas. Jo susitikimo su lape pavyzdys labai gražiai atspindėjo draugystės ryšių trapumą ir būdus, kaip juos išsaugoti. Juk svarbiausia, „reikia būti kantriam...“, „laikytis apeigų...“, prisiminti, jog „matyti galima tik širdimi“ ir „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji...“

Sekmadienį jaunimas dalyvavo šv. Mišiose Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, o po to aptarė seminarą ir atsisveikino. Aptarimo metu dalyviai kalbėjo, kad iš šio renginio išsineš nuostabiausius ir šilčiausius prisiminimus, kitokį savęs ir Dievo supratimą, naujas pažintis, ramybę, pasidalinimo grupelėse patirtį, Gavėnios laiko kaip įstabios Dievo meilės žmonėms istorijos suvokimą, žvilgsnį į susitikimą su Dievu kaip į „pasimatymą“.

Seminaro dalyviai yra ypatingai dėkingi kunigams Jonui Cikanai, Mariui Rudzinskui, Žydrūnui Kulpiui, Vidmantui Striokui už suteiktą galimybę išgyventi nuoširdžios išpažinties patirtį ir šilumą, kurią paliko visų širdyse.

Diana Rugienytė

««« atgal