Naujienos

Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centrų savanoriai ir jų šeimos ilsėjosi Šiluvoje (2013 08 14)

Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro darbuotojai bei savanoriai su savo šeimų nariais antrąjį rugpjūčio savaitgalį praleido kasmetinėje tradicinėje vasaros stovykloje Šiluvoje. Ankstesniais metais Šeimos centrų savanorių stovykla įsikurdavo rekolekcijų namuose Birštone, šiemet pailsėti ir malonių patirti buvo lemta Šiluvoje, apsigyvenus Jono Pauliaus II namuose.

Vyskupijos šeimos centro direktorės Linos Braukylienės ir jos pagalbininkės Žiedūnės Žolynės bei kun. Žydrūno Kulpio dėmesingai parengta paslanki programa atskirai suaugusiems bei įvairaus amžiaus vaikams, visi kartu meldėsi ir iškylavo. Beveik šešių dešimčių žmonių maitinimu ir gyvenimo sąlygomis nuoširdžiai pasirūpino šių namų administratorė ses. Onutė Šarakauskaitė SJE, daugelio iš anksčiau prisimenama kaip katalikiško jaunimo veiklos Kybartų parapijoje organizatorė.

Už galimybę smagiai ir turiningai praleisti savaitgalį vyskupijos šeimos centrų savanoriai ypač dėkingi visų gražių iniciatyvų nenuilstančiam rėmėjui Vokietijos katalikų fondui „Renovabis“.

Penktadienio pavakarys daugiau buvo skirtas įsikūrimui ir susipažinimui, išsakant savo lūkesčius dėl stovyklavimo, susipažįstant su Šeimos centro veikla ir projektais. Valandėlę prieš nakties poilsį savanoriai su šeimomis praleido Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje, šlovindami Dievo Motiną. Šeštadienio priešpietę stovyklautojai šioje šventovėje dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo kun. Ž. Kulpys, sekmadienį kartu su parapijiečiais ir kitais Šiluvos svečiais meldėsi Švč. M. Marijos gimimo bazilikoje. Abi dienas šv. Mišių metu Viešpatį giesmėmis, akomponuodamas gitara, šlovino šeimos centro savanoris, dviejų vaikučių tėtis Evadas Pukelis iš Marijampolės.

Šeštadienis suaugusiems stovyklautojams buvo labiausiai užimtas. Už vyskupijos šeimos centrų veiklą ir sužadėtinių ruošimą santuokai atsakingas kun. Žydrūnas Kulpys priminė pagrindinius reikalavimus, ruošiant sužadėtinius. Su šiais reikalavimais (sužadėtinius santuokai ruošia savanoriai grupėse, vyksta aštuoni susitikimai, negali būti skuboto paruošimo, vienoda tvarka taikoma ir iš užsienio grįžtantiems sužadėtiniams ir kt.) anksčiau vyskupijos kancleris kun. Ž. Kulpys supažindino ir parapijų kunigus. Marijampoliečiai Daivutė ir Marius Vilkiai bei savanorė psichologė Asta Gudynienė iš Bagotosios parapijos pasidalijo savo darbo metodais su sužadėtinių grupėmis. Lektorė iš Kauno arkivyskupijos Vaida Spangelevičiūtė Kneižienė aptarė savanorystės reikšmę bei prasmę, pakvietė labiau įsigilinti ir suprasti , kaip parinkti ir į kokius darbus įtraukti savanorius, ko reikia, kad šeimos centruose jaustųsi rojaus ir namų atmosfera, kad dirbtų komanda.

Nors šeštadienio popietę į savaitgalio giedrų dienų idilę kėsinosi vis didesniu lietumi prakiūrantis dangus, tačiau savanoriai tikrą šviesą ir atgaivą patyrė užsukę į sutuoktinių, penkių vaikų tėvų Linos ir Žano Talandžių namus. „Dievas yra meilė“,- daug ką pasako didžiulėmis raidėmis užrašas ant vieno iš jų sodybos pastatų. Gausaus svečių būrio užpiltas klausimais Žanas patikino, kad dabar esąs laimingas, kadangi savo tikėjimą liudija kasdieniniu savo gyvenimu. Vyriškis atvirai ir raiškiai kalbėjo apie savo praeitį, kurioje viešpatavo narkotikai, alkoholis, paleistuvystė, baisūs nusikaltimai ir bausmė kalėjimuose. Galiausiai jo kelyje atsirado, reiktų manyti, Dievo siųsti žmonės, kurie padėjo išsivaduoti iš nuopuolio ir atrasti dabartinį kelią. Kaip vieną iš savo pagijimo etapų jis minėjo Pakutuvėnų brolių pranciškonų bendruomenę, brolį Paulių bei ten sutiktą žmoną Liną, tada Pakutuvėnuose savanoriavusią jaunutę socialinę darbuotoją. Žanas pastaruoju metu aktyviai dalyvauja parapijos veikloje, savo gyvenimo pavyzdžiu liudija įvairiuose projektuose.

Tuo diena stovyklautojams nesibaigė - vakaras buvo skirtas filmui ir pabendravimui.

Stovyklos organizatoriai jaudinosi dėl pravėsusio oro ir, kad planuota išvyka prie ežero prarado prasmę. Tačiau visų džiaugsmui programą paįvairino ekskursija su profesionale gide po Tytuvėnų vienuolyną.

Užteko gražaus laiko kiekvienai šeimai ar asmeniui pabūti vieniems, su savimi ir su čia Šiluvoje, prieš daugiau nei keturis šimtus metų apsireiškusia Dievo Motina Marija. Tai neįkainojama, tai nenusakomas jausmas, kai visiškoje tyloje, visiškai tuščioje koplyčioje, be per atlaidus įprasto piligrimų srauto, galima panirti į savo mintis. Arba pabendrauti su bendraminčiais savanoriais, kuriems taip pat rūpi, kokiomis vertybėmis savo laimę pagrindžia ir pagrįs jaunos Lietuvos šeimos.


Birutė Nenėnienė

««« atgal