Naujienos

Vyskupijos globėjo šventė Vilkaviškio katedroje (2014 06 16)

Birželio 13–ąją Vilkaviškio vyskupijos katedroje paminėta vyskupijos globėjo šv. Antano Paduviečio šventė, švęsti atlaidai. Sumos šv. Mišioms vadovavo Jo Ekselencija vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo vyskupijos kapitulos nariai.

Homiliją šios šventės proga pasakė kapitulos pirmininkas kan. Valius Zubavičius.

‚‚Jūs atėjote paliudyti savo tikėjimą ir ištikimybę Romos Katalikų Bažnyčiai,“ – pirmaisiais žodžiais į vidudienio šv. Mišias atėjusius tikinčiuosius kreipėsi pamokslininkas ir glaustai priminė tryliktojo amžiaus pradžioje gyvenusio garsaus Bažnyčios mokytojo, pamokslininko šv. Antano gyvenimo kelią, apie daugelį jo parašytų pamokslų, apie šventuosius ir šventumą.

Pasak pamokslininko, kai dabar Bažnyčia kalba apie šventumą ir šventuosius, ne vienas nusišypso, net atrodo „juokinga, nemodernu“. Tačiau Bažnyčia ir dabar nori savo tarpe matyti šventuosius, o kad įmanoma jais tapti – liudija faktai apie neseniai šventaisiais paskelbtus mums žinomus, mūsų laikų žmones: popiežių Joną Paulių II-ąjį ir Joną XXIII-ąjį.

Bažnyčia šventumui mumyse ugdyti siūlo visas priemones: tai malda ir sakramentai. Šventasis visada yra „modernus“, „savo amžiaus vaikas, įsiklauso į savo gyvenamo laiko balsą, aimanas, žaizdas ir savo aplinkoje nori būti Kristaus apaštalas“. Šventasis yra Kristaus sekėjas, krikščionis, kuriam svarbu paklusnumas, teisingumas, ištikimybė, dora.

Palyginti su ankstyvaisiais amžiais pasikeitė gyvenimo sąlygos, atsirado technikos pažanga, tačiau nereiškia, kad anais, šiais laikais ir visados nereikalinga meilė, pagarba, atjauta. Visais laikais žmogus pasigenda, ilgisi kito žmogaus širdies, paguodos, meilės.

Visiems laikams galioja tiesa, jog žmogus yra Dievo kūrinys, atpirktas Kristaus krauju. Kristus yra tas tvirtas pamatas, ant kurio laikosi, pasilieka ir auga artimo meilė, tarpusavio supratimas, ištikimybė Dievui, pareigingumas, darbštumas, atsakomybė.

Pamokslininkas homilijos pabaigoje akcentavo, jog ir XXI amžiuje „pasiekti dangų ir šventėti įmanoma“, tik tegul žmogus išgirsta šventojo Antano dvasinį šauksmą ir patirs šio šventojo daromus „stebuklus dvasios malonės srityje“.

Prieš šv. Mišias ir po jų visi susirinkusieji drauge sukalbėjo šv. Antano litaniją, maldas į šį šventąjį.


Birutė Nenėnienė

««« atgal